Jurgis Mačiūnas – lietuvis, pakeitęs pasaulinę meno istoriją (24)

Jurgis Mačiūnas – FLUXUS meno tėvas ir krikštatėvis, vienas žymiausių pasaulio lietuvių davęs pagrindus kadaise stebinusiam – šiandien jau įprastu tapusiam šiuolaikiniam menui: hepeningams, performansams bei instaliacijoms. Jo gyvenimo būdas buvo tarsi vandens tėkmė – nuolat kintanti, nepastovi, prasidedanti ir pasibaigianti, maištaujanti prieš įprastus visuomenės standartus, žaisminga ir linksma kūryba. FLUXUS nukreiptas prieš profesionalųjį meną ir panaikina ribą tarp meno bei gyvenimo.

Jurgio Mačiūno asmenybė, veikla bei pasaulėžiūra smarkiai perkopė to meto visuomenę, o tai ką jis kūrė septintajame dešimtmetyje dar niekam nebuvo suvokiama. Jis tapo kertine figūra, pakeitusia meno istoriją ir meno suvokimą.

Jurgio Mačiūno veikla

1960 Niujorke grupė lietuvių menininkų nusprendžia leisti žurnalą, kurį pavadina FLUXUS. Tai daugiareikšmis lotyniškas žodis: tai ir „tekėjimas“ ir vaistų, šalinančių iš organizmo skysčius pavadinimas. Tačiau žurnalas to meto visuomenės nesudomina.

Su A. Šalčiumi Mačiūnas įkuria „AG“ galeriją ir pradeda FLUXUS veiklą: rengia naujosios muzikos koncertus, poezijos, dailės bei vyksmo vakarėlius, kurių esmė kurti čia ir dabar bei laužyti meno sampratas. Pasaulio avangardinio kino tėvas Jonas Mekas, Mačiūno bendražygis teigia: „Jurgis man užsispyrusiai tikino, kad Fluxus nėra menas ar meno judėjimas: FLUXUS yra gyvenimo stilius, gyvenimo būdas“.

Jau 1961 Jurgis rašo įvairius veikalus ir meno manifestus, žavisi dadaizmu, kuria vaizduojamuosius darbus, taip pat dėl pinigų dirba architektu – tai buvo jo specialybė.

Galop FLUXUS upės bangos nuvilnija per Europą, apimdamos platų avangardinių performansų spektrą: japonų ir amerikiečių eksperimentinį kiną, multimedia darbus, akcijų muziką, elektroninę muziką, hepeningus, įvykius, gatvės akcijas.

1962 metais Wiesbaden‘e Mačiūnas rengia tarptautinę FLUXUS ir naujosios muzikos šventę: tuomet ir nusistovi FLUXUS „antimeno“ esmė, nusibrėžia riba tarp tradicinio ir FLUXUS meno-pokšto. Į pasaulį Jurgis nusviedžia mintį ir tikslą banalią kasdienybę paversti menu, o visus žmones – kūrėjais.

1966 Jurgio Mačiūno asmenybė siejasi su Soho rajonu Niujorke, čia FLUXUS menininkai sukuria pirmąją menininkams priklausomų kooperatyvinių namų sampratą, atkreipę valdžios dėmesį jie gauna leidimą apsigyventi „loftuose“, šie namai vadinami FLUXnamiais.

Jurgio Mačiūno ir draugų kūryba

Į vieną savo koncertų Mačiūnas sukvietė žmones ir per garsiakalbį siūlė klausytis gatvės garsų. Kitą kartą FLUXUS menininkai ištepė kelias gulinčias moteris kremu, o visi, atėję į akciją, turėjo jas laižyti. Fliuksistai kūrė labirintus ir jais vedžiojo žiūrovus – labirintuose laukė įvairių netikėtumai, pvz. dramblio išmatų kamuoliukai. Iš scenos į salę iš pianino jie paleisdavo popieriaus ruloną, kurį publikai sudraskius, baigdavosi koncertas. FLUXUS menininkai pirmieji „įvyniojo“ statinį, išgalvodavo savo sportinius žaidimus bei patiekalus (vieno vakarėlio metu buvo gaminami tik baltos ir juodos spalvos patiekalai). „Jeigu kasdienis gyvenimas tau suteikia tokius išgyvenimus, tu jais gali visiškai pakeisti meninę patirtį ir menininko poreikis tuomet išnyksta…“, – sakė Fluxus tėvas.

FLUXUS muzikinė kompozicija:

12 pianino kompozicijų Nam June Paikui:
1. Pianino nešikai įneša pianiną į sceną.
2. Suderink pianiną.
3. Piešk oranžiniais dažais ant pianino.
4. Tiesia klaviatūros ilgio lazda nuspausk visus klavišus.
5. Įdėk šunį arba katę (arba abu)
į pianino vidų ir grok Chopiną.
6. Tempk tris aukščiausias stygas derinimo raktu, kol jos trūks.
7. Uždėk vieną pianiną ant kito.
8. Apversk pianiną aukštyn kojomis ir uždėk gėlių vazą ant garso dėžės.
9. Nupiešk pianiną taip, kad žiūrovai galėtų matyti piešinį.
10. Parašyk: „Kompozicija pianinui Nr. 10“ ir parodyk žiūrovams užrašą.
11. Nuplauk pianiną, išvaškuok ir gerai išblizgink.
12. Pianino nešikai išneša pianiną iš scenos.

FLUXUS gelmės

XX a. meno avangardas neįsivaizduojamas be kraštutinių, anarchistinių ar kokias vertybes paniekinančių pareiškimu, taip pat jis neįsivaizduojamas ir be totalitarinių utopijų. Esminis kraštutinio meno judėjimo įkvėpimo šaltinis ne tiek grynųjų meninių formų sritis, kaip būta iki tol, bet jam tarytum svetima – politikos ir visuomenės aplinka. Kūrybinis maištas dažniausiai yra bręstančio, jau vykstančio ar buvusio socialinio maišto interpretacija.

XX a. menininkai kreipiasi į pananšiai mąstančių žmonių bendrijas kviesdami kovoti prieš nupezusią meno senatvę, pulti visuomenės ydas, keisti pasaulį. Jurgis Mačiūnas skelbė ištikimybę socialistiškai įpareigotai kūrybai, kurioje pats menas palaipsniui virsta į visuomeniškai naudingą veiklą, meno kūriniai išnyksta, o menininkai tampa tik savotiškais socialiniais darbuotojais.

1909 m. T. Marinetti pirmajame futurizmo manifeste skelbia: “Mes į šipulius išnešiosim visus muziejus ir bibliotekas. Šalin moralę, baugščius prisitaikėlius ir niekingus miesčionis. Tempkite ugnį prie bibliotekų lentynų, nukreipkite kanalų vandenį į muziejų rūsius ir paskandinkite juos. Griebkite laužtuvus ir kastuvus ir griaukite senuosius miestus”. Toks pareiškimas reiškė kvietimą išsilaisvinti nuo klaidingų, ydingų stereotipų suvokiant meną ir patį pasaulį. Šie įkyrėję ir įgrisę stereotipai buvo įsigalėję jau viduramžių vyraujančios slegiančios moralės ir pasaulėžiūros laikais, tęsėsi ir virė kapstydami panašias temas ir formas renesanso bei naujų laikų epochose. Menu iki tol buvo laikomas tik toks menas, kuris buvo prieinamas tik klasiniam elitui, jame nebuvo paprastam žmogui kasdieniškų ir reikšmingų bei išlaisvinančių dalykų. Kūrėjai buvo panašūs į nagingus amatininkus paklūstančius ir įsiteikinėjančius elito norams, bet ne išminčius ir išlaisvintojus paliečiančius visos visuomenės: valstiečių ar paprastų darbininkų jausmus.

Garsieji porevoliuciniai Rusijos avangardistai V. Tatlinas, K. Malevičius, V. Kandinskis, A. Rodčenko, V. Stepanova ir kt. leido žurnalą LEF, paskelbė remią naująjį bolševikinį režimą ir pradėjo kurti muziejus, ėmėsi steigti komisijas ir meno mokyklas – taip valdžia kuriam laikui pakliuvo menininkams į rankas. Tačiau tai buvo utopinė ir estetinė diktatūra siekianti pakeisti visuomenę ir bendruomeninį kūną, joje išnyko ribos tarp meno ir ne meno, meninio ir represinio politinio avangardo, grožio ir prievartos. Skirtingai nuo rytų vakarietiškas meno avangardas pasitenkino tiesiog pareiškimų iškalba, tačiau jame slypi pertvarkymų siekis.

1963 m. J. Mačiūnas rašė laišką T. Smith, kuriame FLUXUS lygina su LEF veikla, kaip savotišku ideologiniu savo pasaulėžiūros orientyru: “Fluxus objektai yra socialiniai (ne estetiniai). Jie siejasi su LEF veikla Sovietų sajungoje ir skirti pamažu sunaikinti dailiuosius menus. Tai motyvuojama troškimu užbaigti žmogaus galių eikvojimą ir pasiekti socialiai konstruktyvią pabaigą. Pasiekus šį tikslą Fluxus judėjimas turėtų baigtis. Tiksliau, menas baigiasi ten, kur įsigali visiškas meno integravimas į gyvenimą, kur nebėra klasinių visuomenės skirtumų, kur nebėra skirtumo tarp menininko ir pramonės darbuotojo.”

Tačiau Mačiūno lūkesčiai pasiteisino tik iš dalies. Sovietinis avangardas ir buvo uzurpuotas komunistų, jo naiviu idealizmu nusivylusių komunistų jis buvo ir sunaikintas, LEF menininkai nutildyti ar fiziškai sulaikyti. FLUXUS tapo ne tik masių išsivadavimo priemone, kaip šito norėjo judėjimo tėvas, bet ir muziejine kapitalistinio elito pramoga ir kolekcininkų troškimu.

FLUXUS nėra būdingas tik politinis rėksmingumas, bet ir paprasta kasdienybė bei atsitiktinumai, tai yra puikus įrankis griauti viešas taisykles ir ydingas vertybes.

J. Bataille tekste „Kadienybės kalba“: „Kasdienybė nepripažįsta heroizmo, bet svarbiausia tai, kad ji nepripažįsta jokių vertybių, ji atmeta ir pačią vertybės idėją. Kasdienybės patirtis kvestionuoja bet kokį pradžios poreikį, joje nėra ir pabaigos. Todėl kūrimo idėjai kasdienybėje vietos irgi nėra. Kasdienybėje taip pat nėra vietos subjektui ir objektui, todėl nėra vietos ir jos reikšmės klausimui“. Būtent toks neutralus, beformis ir bereikšmis kasdienybės nuokrypis avangardistui visada padėdavo peikiant viešas visuomenės, politines, kultūrines hierarchijas, būtent todėl neišsenkantis kasdienybės nurašymas į paraštes taip vilioja ir griežtų viešų struktūrų spaudžiamus šiuolaikinius kraštutinumų siekiančius menininkus.

Kraštutinumai tampa keliu į laisve, o paprasčiausi pokštai – ne mažiau radikalūs už pastangas keisti pasaulį. Laisvas naujas pasaulis regimas ženklų, simbolių virtinėse. Pokštais šaipomasi iš slegiančio, neįveikiamo ir kartais liguisto rimtumo grimasų, FLUXUS menininkams tokios grimasos: formalistinis menas, komercinė kultūra, kapitalo ekspansija ir t. t.

Jurgio Mačiūno pasaulėžiūra

Nenuostabu, kad Amerikos lietuvių bendruomenė, kuriai buvo būdingas augti ir klestėti trukdantis Marijos žemės sindromas, dogmatiškas, užsklęstas ir siauras pasaulio bei naujovių supratimas neįvertino ir nepastebėjo Mačiūno. Tomas Sakalauskas savo knygoje „Žiūrėjimas į ugnį“ rašo: “…Tautiečiai, gyvenantys Amerikoje, kur užgimė FLUXUS, nelabai vertino jo kūrybą, dažnai pasišaipydavo kaip iš niekais ir beprasmiais žaidimais užsiimančio juokdario. Ir dabar dar pasišaipo. Kitaip į jį žiūri platusis pasaulis“.

J. Mekas rašo: „Jurgio indėlis į vakarų meno išsivystymą yra lygiai svarbus, kaip Čiurlionio. Bet mano broliai lietuviai sakys, kad aš irgi sukvailėjau. …Jurgis su Čiurlioniu pasitiks mus prie Rojaus vartų ir mus įleis. Su sąlyga, aišku, kad mes dar nebūsim užmiršę savo mažų, nesvarbių [liaudies] dainų…” Jurgiui Mačiūnui rūpėjo jo ir tautiečių tapatybės likimas, jis ypatingai vertino liaudies dainas, kurioms kaip ir jo kūrybai būdingas nepastovumas, kintamumas, žaismingumas, maištavimas, jos kuriamos čia ir dabar, kaip ir FLUXUS. Gamtajausminis baltiškas ar dzenbudistinis jautrumas pasauliui ir visuomenei – nuo seno įprastas tolimųjų rytų ar pridusintai Europos žemdirbių kultūrai, per Jurgi Mačiūną atsiskleidžia vakaruose.

FLUXUS kaip menas visus žmones paverčiantis kūrėju priartėja prie liaudies meno, o pats Jurgis Mačiūnas primena atsidavusius ir asketiškus lietuvių liaudies menininkus dievdirbius. Jo motina po sūnaus mirties teigė: “Jis niekados nieko nenorėjo tik sau – jo visas džiaugsmas ir pasitenkinimas buvo tik dirbti su draugais. Jis neleido pinigų sau, jis gyveno kaip vienuolis. Kai aš jo klausdavau, kodėl jis nenusiperka sau geros lovos, gerų baldų, jis man pasakydavo: “Palauk, palauk, aš per daug užimtas dabar. Dabar man užteks tik muzikos ir gėlių.” Jurgis galėjo gyventi tik atiduodamas save kitiems, gyvendamas ir dirbdamas su draugais, dabar jo darbai tapo lobynu.

Tarp artimųjų Mačiūno draugų ir bendraminčių – Yoko Ono, G.Brecht, Nam June Paik, H.Flynt, R.Watts, J.Meko bei daugelio kitų – atmintyje Jurgis ir dabar dar gyvas tik, kaip jie sako, klausosi dingusių Claudio Montaverdi operų. Jurgis Mačiūnas būtent taip, liaudiškai įsivaizdavo savo pomirtinį gyvenimą – Montaverdžio operų klausymasis, tai yra tai, kas jam suteikdavo didžiausią palaimą esant gyvam.

J. Mekas teisus sakydamas „John Cage, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avangardistai yra daugiau prisidėję prie dvasinio, vidinio mūsų išsivystymo, augimo per 40 ar 50 metų, negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuos milijonų kankinių kapuos“. Mačiūno veikla pakeitė sustingusį, senąjį meno pasaulį bei jo eigą ir išlaisvino daugelį žmonių, interpretuodami pagal Greimą, Jurgį galime pavadinti pasaulio Kalviu iš didžiosios K – nugalėjusiu užkelmėjusį Kaulų Senį, išlaisvinusiu Saulę ir tapusiu to Senio įpėdiniu.

Kaip ir mūsų garbingiausieji protėviai – Jurgis Mačiūnas buvo kremuotas, o jo pelenai išbarstyti jūroje – amžinybės mariose. Grupė menininkų paprašė poeto T. Venclovos pargabenti indą vandens iš Niujorko, vanduo šios akcijos metu buvo išpiltas į Vilnelę, taigi Jurgio dvasia šiandien Lietuvoje išties juntama. Ant vėlių upės (Vilijos) Neries kranto šiandien stovi Kult-FLUX platforma, Vilniaus centre veikia FLUXUS ministerija, “loftuose” vyksta šiuolaikinio meno akcijos ir instaliacijos, klesti galerijos ir modernaus meno centrai. Labiausiai stulbinančios FLUXUS meno akijos: Dainuojančioji revoliucija ir Baltijos kelias, o FLUXUS idėjos geležinio vilko balsu šiandien aidi po platų pasaulį.

Kategorijos: Kultūra, Menas, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *