Seimas raginamas nepritarti masiniam dvigubos pilietybės įteisinimui (33)

Vytautas Radžvilas | Asmeninė nuotr.

Vytautas Radžvilas | Asmeninė nuotr.

Grupė visuomenės veikėjų šiandien lapkričio 2 d. išplatino pareiškimą ragindami Lietuvos Respublikos Seimą  šį ketvirtadienį (lapkričio 4 d.) nepriimti Pilietybės įstatymo, kuriuo būtų sudarytos sąlygos dvigubai pilietybei tapti masiniu reiškiniu. Ta proga alkas.lt uždavė keletą klausimų vienam iš šio kreipimosi autorių filosofui Vytautui Radžvilui.

– Jūs nesutinkate su teiginiais esą teisės į dvigubą Lietuvos pilietybę priartins iš Lietuvos emigravusius žmones prie gimtinės, padės išlaikyti po pasaulį pasklidusių lietuvių tautiškumą?

– Teiginiai, kad dviguba pilietybė neva priartins žmones prie Lietuvos, yra labai klastingi ir pavojingi dėl tariamo akivaizdumo ir teisingumo. Iš tikrųjų mūsų tautiečius norima galutinai pripratinti prie minties, kad Tėvynė yra visas platusis pasaulis. Šitokios pilietybės neabejotinai bent iš dalies reikalaujama dėl psichologinių priežasčių – daugelis žmonių supranta ar bent nujaučia, kad be absoliučios būtinybės pasirinkdami kitą pilietybę jie faktiškai išdavė savo šalį.  Lietuvos pilietybės iliuzija (būtent iliuzija, nes jokių pareigų, išskyrus vakarėliuose pašokti, padainuoti ar pavalgyti cepelinų nelieka) reikalinga nuraminti ne visai ramiai sąžinei, kai sau ir kitiems meluojama, jog „nieko neatsitiko“ – mat žmogus „tebėra“ pilietis. Sutikti su tuo – reiškia palaikyti ir toliau ugdyti sovietmečiu ir taip įsišaknijusią išdavikišką laikyseną ir psichologiją. Jeigu jau tokia masinė pilietybė yra „normalu“, tai kodėl reikia meluoti, kad ją turi kone visos šalys, nors iš tikrųjų labai ribotai toleruoja dažniausiai tokios galingos ir įtakingos valstybės kaip JAV, kurios žino, kad pilietybių konflikto atveju asmuo bus lojalus jiems?

Iš tikrųjų dviguba pilietybė pavojinga dviem atžvilgiais – naikina valstybinę savimonę, nes ugdo žaidybinį ir atsainų požiūrį į pilietybę, o galiausiai lazda gali smogti kitu galu. Kaip turėsime elgtis, jeigu į Lietuvą atvykę imigrantai norės gauti mūsų šalies pilietybę kartu išlaikydami senąją? Problema taps ypač aštri, jeigu tai bus ne ES ir NATO valstybių, bet trečiųjų šalių piliečiai.  Jeigu pažeisime pamatinį principą, kad pilietybė yra atsakingas ir įpareigojantis asmens santykis su savo valstybe ir masinę dvigubą mūsų tautiečių pilietybę paversime norma, anksčiau ar vėliau būsime priversti nusileisti ir imigrantų reikalavimams, nes neturėsime svarių argumentų jiems atremti.

Tai reiškia, kad tenkindami šiandieninius savo išeivių norus gautinai paplausime Lietuvos valstybingumo pagrindus, nes šalis, kurios milžiniškas gyventojų procentas pasimeta tarp daugelio pilietybių ir net nebesuvokia, kieno piliečiai jie iš tiesų yra, nebėra valstybė. Tokia šalis  savaime tampa kokio nors didesnio politinio vieneto teritoriniu-administraciniu dariniu. Pilietybės įstatymo pataisos skirtos tam, kad būtų griaunamos tautinės ir valstybinės sąmonės struktūros, išplaunant tautos ir valstybės sampratų prasmę. Tai yra visai kitas lygmuo, kur vadinamieji pragmatiški argumentai neveikia. Pastangos išlaikyti žmones prie Lietuvos, už nieką dalijant pilietybę, kursto iliuzijas. Jeigu asmeniui Tėvynė svarbi, jis lieka jai ištikimas ir padeda be pilietybės, jei ne – niekas nepadės. Žinote, čia kaip santuokoje – leidžiama poligamija ar ne?.. 

– Bet gi kitose valstybėse dviguba pilietybė įteisinta ir joms nekyla dėl to didesnių sunkumų?

– Tokios valstybės kaip JAV ar Lenkija yra visai kitoje padėtyje negu mes. Tai didelės ir galingos valstybės, kurios gali sau leisti prabangą užmerkti akis į kai kurių savo piliečių dvigubą pilietybę, t. y. ją ignoruoti. Yra ir kitas esminis skirtumas: tokie jų piliečiai savo kitos pilietybės neafišuoja ir nieko nereikalauja, jų yra menkutis procentas. Mūsų padėtis ir perspektyva – daugiau kaip pusė milijono žmonių, laikančių save didesnių ir galingesnių šalių piliečiais ir agresyviai tai demonstruojančių. Jiems Lietuvos pilietybė, geriausiu atveju, tėra atsarginis variantas, tam tikro patogumo sąlyga, blogiausiu – žaisliukas. Žinoma, ne visiems, bet tokių – mažuma.

Reikia drąsiai žvelgti į tikrovę: daugumos tokių išeivių tautinė ir valstybinė savimonė apgailėtinai menka. Juk akivaizdu, kad gyvenant ES ar JAV gyvybinio reikalo imti tų šalių pilietybę nėra. Lietuva nėra okupuota. Tačiau jie tai daro. O tai reiškia viena – gudrauja. Nori išdidžiai mojuoti kitų valstybių pasais, bet dar kartą likti gudresniais už gyvenančius čia. Logika tokia: matote, mes pabėgome, gerai gyvename, jūs, kvailiai, likote, o piliečiais esame visi. Paprastas klausimas, ar jie turėtų kur grįžti, jei tų kvailių nebūtų, daugeliui jų visai nerūpi. Jie apie tai net nesusimąsto. Dviguba pilietybė tarsi patvirtintų jų gudrumą ir pranašumą ir teisiškai legitimuotų tokias nuostatas.

– Ar Jūs nemanote, kad kai kurie išplatinto pareiškimo išsireiškimai yra perdėm kategoriški,  pavyzdžiui, tokie įvertinimai kaip „demagogija“ arba „sąmoningai apgaudinėjama, melagingai teigiama“?.. Reikia manyti, kad daugelis Seimo narių už svarstomas pilietybės įstatymo pataisas balsuoja ne kažką sąmoningai norėdami apgauti, o vadovaudamiesi kitokiu supratimu. 

– Nemanau, kad pareiškimo formuluotės yra per aštrios ar kategoriškos. Jos yra tik ne politkorektiškos, kaip jau seniai pas mus įprasta. Politkoretkiškumas pavojingas tuo, kad neleidžia aiškiai ir tiksliai įvardyti tikrovės ir todėl jaukia sąmonę ir mąstymą. O kaip kitaip pavadinti šnekas, kai p. Narušienės tipo žmonės ciniškai šaukia apie kažkokį prigimtinės teisės į pilietybę pažeidimą, nors visi išvykėliai turi pilietybę ir puikiai galėtų išsiversti be kitos pilietybės, bet ją ima dėl didžiausios įmanomos asmeninės naudos ir patogumo? Kiek paplitusi dvigubos pilietybės praktika – galima sužinoti iš lengvai prieinamų internetinių šaltinių. Tai kaip pavadinti tokį elgesį? Turiu omenyje ne tik Seimo narius. Ši publika puikiai žino, kaip iš tiesų yra, bet tas žinojimas jai nepatogus. Pvz., dešinieji ir ypač kosmopolitiški liberalai stumia įstatymą tikėdamiesi, kad išeiviai už juos balsuos. Kad tai pavojinga valstybei – jiems nerūpi. Pats esu ilgėliau pagyvenęs toliau nuo Lietuvos ir žinau, kad net ir sekant įvykius, vien dėl atstumo tolydžio darosi vis sunkiau juose orientuotis.

Dėl teisinės valstybės – griaunama teisinė sąmonė. Bet kuri moderni teisinė valstybė grindžiama piliečių lygybės prieš įstatymą ir piliečio teisių ir pareigų pusiausvyros principu. Šiuo atveju jis būtų šiurkščiai pažeistas, nes būtų sulygintos teisės tų, kurių ryšys su Lietuva grindžiamas tik jausmais ir turistiniais apsilankymais, ir tų, kurie kiekvieną dieną savo buvimu ir darbu palaiko valstybės egzistavimą. Ar pastarieji nebūtų de facto diskriminuojami, kai piliečio pasą ir teises turėtų tie, kurie iš principo gali dėl valstybės nepajudinti nei piršto, bet reikalauti visko – ir dar iš aukšto žvelgdami į Lietuvoje likusius kvailelius?

– Kaip Jūs siūlote dabar spręsti dvigubos pilietybės problemą?

– Lietuvos pilietybė turi būti suteikiama kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims tik ypatingais atvejais, vadovaujantis svariais ir teisiškai tiksliai fiksuotais pagrindais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Konstitucija. O siekiant išlaikyti po pasaulį pasklidusių išeivių iš Lietuvos ryšį su gimtine būtina jiems, jų vaikams ir anūkams įstatymiškai garantuoti teisę automatiškai susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, su sąlyga, jeigu jie atsisako kitos valstybės pilietybės. Tai turi būti principinė nuostata sprendžiant šį klausimą.

Galima svarstyti ir kompromisinius variantus, tačiau neatsisakant pamatinio principo: pilietybė yra ne asmens jausmų, pavyzdžiui, meilės savo tautai ir valstybei išraiška, bet įpareigojantis santykis su jomis. Todėl iš norinčių likti Lietuvos piliečiais galima  ir reikia bent šio to pareikalauti. Pavyzdžiui, jie galėtų deklaruoti savo pajamas ir mokėti tam tikrą piliečio mokestį. Didžiausias šios situacijos paradoksas kaip tik ir yra tas, kad daugelis atkakliai pilietybės reikalaujančių išeivių iš tikrųjų elgiasi visai ne kaip piliečiai, nes net neužsimindami apie jokias savo pareigas jie faktiškai primityviai gudrauja ir stengiasi apgauti valstybę, kurią skelbiasi branginantys. Jų sąmonė ne vakarietiška, o grynai sovietiška, nes garsusis Džono Kenedžio (John Kennedy) klausimas, ką esi pasirengęs duoti savo šaliai, daugeliui jų net nešauna į galvą. Sovietmečiu įpratę tik imti kad ir svetimos valstybės, jie taip pat elgiasi ir su Lietuva. Jų santykis su savo šalimi buvo ir tebėra vartotojiškas.

Pareiškimas dėl masinio dvigubos pilietybės įteisinimo [doc].

Pareiškimą pasirašiusio Arvydo Juozaičio pasisakymas „Žinių radijuje“.

Kategorijos: Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *