V.Lukšas. Helovino tradicijos grąžina gyvybę mūsiškėms (22)

Helovinas

Helovinas

Helovino kilmė

Dažnai girdime nuogąstavimus, neva vakarų komercinės kultūros brukamas Helovinas griauna mūsų tradicijas, tačiau kaipgi yra iš tiesų?   

Senovės keltai, germanai slavai ir baltai senovėje sudarė vientisą religinį ir kultūrinį tęsinį šiaurės Europoje nulemtą bendrų protėvių, mainų ir gamtinės aplinkos.  

Helovino šventė siejama su senovine keltų švente Samhain, kurios metu įvykdavo didysis metų virsmas: tamsusis laikas nusverdavo šviesųjį. Tai buvo vasaros ir žemdirbystės darbų pabaigos šventė, taip pat derliaus nuėmimas. Pasauliui perėjus į tamsųjį laiką išnyksta ribos tarp gyvųjų (šviesos) ir mirusiųjų (tamsos) pasaulio, dėl to šiuo laiku buvo prisimenami ir gerbiami mirusieji.   

Pagrindiniai Helovino šventės atributai: išskobti moliūgai-žibintai su gąsdinančių dvasių veidais, persirengėliai vaizduojantys įvairius pirmapradės nesukultūrintos gamtos gaivalus: velnius, fėjas, taip pat visas tuntas nelabųjų tamsos padarų: kraugerių, vilkolakių, numirėlių, netgi naujausių mitologijos veikėjų: zombių ir kitokių būtybių. Persirengėliai keliauja po namus besilinksmindami ir pokštaudami, rinkdami dovanas – ypatingai Helovino progai kepamus skanėstus… Jaunimas su kaukėmis linksminasi, šoka, pasakoja baisius pasakojimus.   

Senosios Linaminio vakarų ir Vėlinių tradicijos 

Esame įpratę, jog Vėlinės ir visas šis šaltas ir tamsus laikotarpis yra niūraus susikaupimo, liūdesio metas, tačiau iš tiesų tai visiškai naujas požiūris. Mūsų papročiai dar buvę labai gajūs prieš 50 metų kaime nė kiek nesiskiria nuo keltiškųjų.   

Rudens lygiadienio metu tamsusis paros laikas tampąs ilgesniu už šviesųjį, šis virsmas buvo puikus atskaitos taškas žemdirbių derliaus nuėmimui, būtent dėl to tiek keltai, tiek mes skobiame daržovių žibintus. Surinkus derlių prasidėdavo Linaminio vakarai, kurių metu jaunimas visai kaip per Užgavėnes vaikščiodavo persirengėliais, vaizduodami tokius pačius numirėlius, pavojingus miško žvėris, pirmapradės gamtos būtybes bei tarpininkus. Šie vaikštynių ritualai – pagarbos žmogui svetimo pasaulio jėgoms išraiška: žaidžiant ir vaidinant trumpam tampama šiomis būtybėmis, žmogus apleidžia savo šviesųjį namų, žmogiškos kultūros pasaulį pasinerdamas už jo ribų: į tamsos, mirusiųjų, marių dugno, miškų ir požemių misterijas. Linaminio vakarus praturtindavo siaubo pasakojimai: sakmės apie vaiduoklius, iš ežerų ar balų sugrįžtančius mirusiuosius ir bandančius pas save prisivilioti gyvuosius.   

Vėlinių metu kapinėse buvo ne tik uždegamos žvakės, žibintai, reiškiantis amžiną gyvybę keliaujančią tarp dviejų pasaulių ir laikų: tarp tamsaus ir šviesaus, laukinės gamtos ir kultūros, tarp mirusiųjų ir gyvųjų, tarp žiemos ir vasaros. Kapinėse buvo susirenkama linksmai puotauti, dainuoti ir valgyti drauge su mirusiaisiais, jiems buvo paliekama maisto, kurį suvalgydavo laukiniai gyvūnai ar paukščiai – mirusieji tautosakoje (mituose) vaizduojami būtent simboliniais paukščių ar gyvūnų pavidalais. Puotos kapinėse neapsieidavo be šokių, dainų, didžiulių laužų, sukuriamų iš senų nuvirtusių antkapinių stulpų, krikštų, stogastulpių, kryžių ir mirusiųjų ar krikščioniškų šventųjų statulėlių.   

Vėlinės ir Helovinas šiandien 

Helovinas mums sugražina senąsias tradicijas nauju pavidalu: kartu besilinksmindami su kaukėmis atkarojame protėvių veiksmus, žiūrėdami paslaptingus siaubo filmus ar besiklausydami pasakojimų apmąstome savo susidūrimo su anuo pasauliu akimirką. Baigę linksmąją dalį surimtėjame ir susitinkame su giminėmis pagerbti mirusiųjų: taip uždarome darnų dūkimo ir rimties ratą. Belieka kalbos komisijai Helovina pervadinti Linaminio vardu.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: