T. Baranauskas. Kaip mes savo šaknų Sarmatijoje ieškojome (62)

Lenkų šlėkta - "sarmatas"

Lenkų šlėkta – „sarmatas“

Buvau pakviestas į visuomeninės organizacijos „JCI Vilnius“ vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje organizuotą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ Seminaro organizatoriai įkalbėjo mane atvykti pakomentuoti to vakaro pagrindinio pranešėjo Aivaro Lileikos (anksčiau žinomo kaip Aivaras Citronas) teorijų, kurias pastarasis jau kurį laiką populiarina visais įmanomais kanalais ir jau turi gausų būrį pasekėjų. Anot jo teorijos, mums visiems turėtų būti sarmata, kad vadinamės tik kažkokiais lietuviais, o nenorime vadintis garbingu senovišku sarmatų vardu.

Iš pagarbos savo Alma Mater – senojo Vilniaus universiteto mūrams – bei jaunuosius lyderius ugdančiai organizacijai, kuri, sako, yra trečia pagal dydį pasaulyje, o taip pat ne vieną mano tekstą paskelbusiam portalui „Balsas.lt“, kuris sutiko būti renginio informaciniu rėmėju, o jo vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas – moderatoriumi, sutikau dalyvauti ir aš.

Lektorius Aivaras Lileika, Londono Metropolitano universitete skaitantis paskaitas apie informacines technologijas, Vilniaus universitete susirinkusią publiką supažindino su visų tų technologijų (daugiausia, regis, paieškos sistemų, tokių kaip „Google“) pagalba sukaupta informacija apie seniausiąją Lietuvos ir visos žmonijos praeitį.

1) Visų pirma lektorius atskleidė, kad A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ yra vos keli puslapiai skirti priešistorei (tai buvo pademonstruota naudojant vaizdinę medžiagą, t. y. A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, pirštais apčiuopiant priešistorei skirtų puslapių pluoštelį). Tuo tarpu visos kitos istorijos iki A. Bumblausko imtinai iki šiol seka šiuo nesektinu pavyzdžiu. Lektorius išreiškė intenciją pakeisti susiklosčiusią liūdną padėtį.

2) Taip pat pranešėjas papasakojo, kaip dabartinio tipo žmonės išplito po visą pasaulį iš savo protėvynės Afrikoje. Buvo paminėta, kad į Europą prieš 20-40 tūkst. metų pateko trijų genetinių tipų žmonės, iš kurių vieni buvo finougrai, o kiti – sarmatai (tarp pastarųjų dviejų tipų, atvykusių iš Anatolijos (Turkijos) skirtumas – tik atvykimo laikas, o trečiasis tipas, paplitęs Vakarų Europoje, mūsų nedomino).

3) Papasakota, kaip atsirado ir VI tūkstantmetyje pr. Kr. iš dabartinės Turkijos teritorijos išplito žemdirbystė beigi puodų gamyba (įgelta archeologams: jie ginčijasi dėl puodų tipų, o, kad atsirado patys puodai, nepastebi). Paaiškėjo, kad kartu su žemdirbystės beigi puodų plitimu susiformavo ir Sarmatija (nors ji gi, regis jau buvo susiformavusi su pirmųjų žmonių Europoje pasirodymu, žr. 2 punktą, – gal ko nesupratau?).

4) Sarmatija, sako Aivaras Lileika, buvo paremta matriarchaline santvarka, o su tuo susijęs ir jos „motinų valdžią“ išreiškiantis pavadinimas.

5) Lektorius taip pat papasakojo apie tai, kaip jam nesisekė ieškoti žinių apie senesnę už šapokinę Lietuvos istoriją pagal raktažodį „Lietuva“, ir kaip pasipylė gausingi informacijos klodai, kai buvo išaiškintas ir paieškai panaudotas istorinis pavadinimas – Sarmatija. Beje, ir Lietuva pasirodė esanti senesnė už tradicinę 1009-ųjų datą – tam žinių surasta toje pačioje A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“. Kad būtų vaizdžiau, publikai parodytos Kvedlinburgo analų ir A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ 25-ojo puslapio faksimilės.

6) Kadangi informacijos pagal raktažodį „Sarmatija“ pasipylė tiek daug, kad gyvenimo neužtektų ją apdoroti, lektorius nusprendė apsiriboti tik kartografijos analize. Be kita ko, rado Klaudijaus Ptolemėjaus II a. žemėlapį, pagal kurį ir pats nubraižė Sarmatijos ribas, pavadindamas šį žemėlapį „Sarmatija = LDK“ ir paaiškindamas, kad sutapimas tarp Sarmatijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės yra „vienas prie vieno“, tiesa, ekrane rodomas vaizdas bylojo kiek kitaip…

7) Buvo aptikta ir daugiau žemėlapių su žodžiu „Sarmatija“. Vienas toks žodis buvo užrašytas greta Lietuvos, Žemaitijos vietoje. Iš to padaryta išvada, kad plintant krikščionybei, Sarmatija su savo matriarchaline santvarka traukėsi, mažėjo, kol galiausiai užsibaigė Žemaitijoje.

8 ) Krikščionybės plitimo istorijoje buvo paminėtas ir Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės, kurį patvirtino popiežiaus nuncijus.

9) Autorius atrado ir cisternų (sic!) vienuolio, pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kroniką, kurioje taip pat aprašomos cisternams (sic!) gerai žinomos Sarmatijos ribos.

10) Pabaigai buvo pateikta nauja Lietuvos istorijos periodizacija nuo seniausių laikų iki įstojimo į Europos sąjungą, kurioje sarmatiškasis laikotarpis užėmė savo garbingą vietą.

Komentuodamas visa tai, aš paaiškinau, kad Sarmatija – tai ne etninis ar politinis darinys, o geografinė sąvoka, kurią Vidurio Rytų Europos regionui pavadinti pasitelkė Klaudijus Ptolemėjus. Negausi informacija apie šį regioną jį pasiekė daugiausia iš šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje buvusių graikų miestų, kurie tuo metu susidūrė su dabartinės Ukrainos stepėse klajojusiomis ir ekspansiją vykdžiusiomis sarmatų gentimis. Kaip tik todėl visą tuo metu dar labai menkai pažįstamą regioną, esantį į šiaurę nuo Juodosios jūros, Ptolemėjus ir pavadino Europine Sarmatija, o jo autoritetu rėmėsi ir vėlesni kartografai. Tikrieji sarmatai buvo stepių klajokliai gyvulių augintojai, kalbėję iranėnų grupės kalbomis. Miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai (aisčiai, galindai, sūduviai) sarmatams nepriklausė.

Vėliau, renesanso laikais, XV–XVI a., Ptolemėjaus žemėlapiai buvo iš naujo atrasti. Jie buvo spausdinami originalia forma ir perdirbinėjami, papildant to meto duomenimis, ir tokiu būdu labai išplito. Regiono pavadinimas „Sarmatija“ veikiai tapo plačiai žinomas, pasiekė net ir šio regiono gyventojų sąmonę. Lenkas Motiejus Miechovskis (Miechovita) 1517 m. net parašė „Traktatą apie dvi Sarmatijas“. Iš to išsivystė ir slavų kilmės iš sarmatų teorija bei sarmatizmo ideologija, tapusi lenkišku panslavizmo ideologijos variantu.

Lenkų bajorai didžiavosi savo „protėvių“ sarmatų pergalėmis prieš romėnus, o lietuviai tame pačiame XVI amžiuje kildino save iš romėnų, taigi mūsų legendinė kilmės versija buvo atvirai priešinga lenkiškajai. Mykolas Lietuvis jos pagrindu netgi ragino atsisakyti Lietuvos raštvedyboje rusinų kalbos ir „grįžti“ prie savo protėvių lotynų kalbos. Tik po Liublino unijos, vykstant Lietuvos diduomenės polonizacijai, romėniškos kilmės legenda buvo suderinta su sarmatizmo ideologija, teigiant, kad romėnai atvyko į sarmatų kraštą ir jame asimiliavosi. Sarmatizmas tapo Abiejų Tautų Respublikos bajorijos kultūrine ideologija. Net bajorų apranga, įgavusi rytietiškų bruožų, buvo išdidžiai vadinama sarmatiška.

Dėl pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ („IX amž. pradžioje Vakaruose randame pirmą kartą paminėtą lietuvių vardą (lig tol minimi tik apskritai aisčiai). Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. (…) kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai“, p. 25), teko pastebėti, kad ta užuomina nėra paremta jokiu žinomu šaltiniu. Vienintelis šaltinis, minintis kažką panašaus, yra Einhardo „Karolio Didžiojo gyvenimas“, kuriame greta slavų minimi aisčiai. Kadangi aisčiai – baltai – iki baltų termino įvedimo XIX a. viduryje buvo neretai pavadinami tiesiog lietuvių gentimis, pasirėmus ne pirminiu šaltiniu, o istoriografija, ši žinia galėjo išvirsti į tariamą lietuvių vardo paminėjimą.

Publika uždavė nemažai klausimų lektoriui. Buvo ir didelių tos teorijos entuziastų, ir besišaipančių iš jos. Iškilus klausimams apie lektoriaus surastą cisternų vienuolio Kristijono kroniką, man teko pastebėti, kad tokia kronika neegzistuoja, bet žinoma iš nepatikimo XVI a. autoriaus Simono Grunau Prūsijos kronikos. Lektorius liko neįtikintas, kad kalbama apie tą pačią kroniką, nes, galų gale, galima suprasti, kad nei jos, nei Simono Grunau kronikos, akyse nėra matęs. Išsiplėtus kalbai apie šį šaltinį, vienas klausytojas neiškentė nepaprašęs gerbiamo lektoriaus liautis cistersus vadinti cisternais, nes tai yra nepagarba bažnyčiai. Lektorius atsiprašė, kad jam kažkaip nevalingai norisi tą pavadinimą ištarti trumpiau.

„At this period, however, Christianity acquired no firm footing in Lithuania proper; it was embraced only by Mindowe and his immediate friends, and by them purely for political reasons, and it was also with an eye to political interest that they reverted to paganism about 1262“ („Tačiau šiuo laikotarpiu krikščionybė tikrojoje Lietuvoje neįsitvirtino; ją išpažino tik Mindaugas ir jo artimiausi draugai, o ir jie tiktai dėl politinių sumetimų, taip pat dėl politinių interesų jie grįžo į pagonybę apie 1262 m.“).

Aš paaiškinau, kad visa tai žinoma iš Eiliuotosios Livonijos kronikos ir kai kurių kitų šaltinių, kuriuos nuo XIX amžiaus žino kiekvienas, kas nori žinoti.

Pabaigoje žinomas rezistentas Petras Cidzikas paskelbė, kad istorikai, kurie nekalba apie Prūsijos gyventojų genocidą (baigiantis Antrajam pasauliniam karui), neturi moralinės teisės kalbėti apie Lietuvos istoriją, o Aivarui padėkojo už atradimus, nors jis apie minėtą genocidą irgi nekalbėjo.

Taip pat baigiant šį seminarą, vienas jaunuolis, akivaizdus Sarmatijos patriotas, paragino mane nusiimti akidangčius ir atvirai pažiūrėti į faktus, paklausė, kada oficialioji istoriografija pagaliau ims tyrinėti ne tik paskutinį tūkstantmetį, bet ir ankstesnius laikus. Atsakiau, kad istoriografija niekada nepriims visko, kas bet ko ir bet kaip sakoma, nes viskas turi būti pagrįsta konkrečiais argumentais. Paminėjau, kad šiaip jau ir tie ankstesni laikai yra tyrinėjami. Antai, neseniai išėjo „Lietuvos archeologijos“ pirmasis tomas, skirtas akmens amžiui (autorius – Algirdas Girininkas), o iš viso jų numatoma išleisti šešis. Taip pat dvylikatomėje Lietuvos istorijos instituto šiuo metu leidžiamoje „Lietuvos istorijoje“ priešistoriniam laikotarpiui skirti du pirmieji (jau išleisti) tomai. Žinoma, jie yra blogi, nes juose nerašoma apie Sarmatiją, tačiau bent jau negalima teigti, kad iki šiol turime tik tuos kelis A. Šapokos redaguotos istorijos puslapius.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

62 komentarai

  1. pastebėjimas:

    kol viešumoje pasirodo vienas kitas panašus straipsnelis, koloficialioji valdžia nelabai kreipia į juos dėmesio, sarmatistai iš lėto bet plačiu frontu prieinamais viešaisiais kanalais platina savo idėjas ir jau pradėjo po truputį skelbtis, kad jų tikslas yra sukurti sarmatijos sąjungą (imperiją) buvusios ldk rėmuose, nuo jūros iki jūros su sostine Vilniuje. su privaloma lietuvių kalba visose sąjunginėse šalyse ir t.t. jie tyliai ruošia kažkokią revoliuciją. užtenka pasidomėti/pasikalbėti su jų ideologais – jie fanatiškai tuo tiki ir siekia. ir sklando neaiškūs gandai, kad sarmatistai Lietuvoje yra tik dalelė didžiulio tarptautinio projekto sikiančio sukurti alternatyvą europos sąjungai “buvusios sarmatijos” ribose..

    • Jonas Vaiškūnas:

      Pastebėjimui. Labai didelų įžvalgų ir pastebėjimų čia nereikia. Sarmatizmas senas panslavistinis projektas – dabar jau išaugantis ir už panslavizmo ribų. Va čia galima pasižiūrėti:
      http://www.mesogaia-sarmatia.narod.ru/

      Thule-Sarmatia is a cultural study group founded in Bulgaria, Ukraine and Russia 2004. They describe themselves as a “research group for Premordial (Primordial) culture” and have a pronounced metapolitical purpose.
      The founder and chairman of the group is Anton Rachev (‘Dulo-Gesselshaft’), Oleg Gutsulyak (‘Mesogaia’), Alexey Ilyinov (‘Ground & Iron’) and Igor Mogilev (‘Wagta’). Then groups ‘Wagta’ (Southern Russia), ‘New Atropatena’ (Azerbaijan) and “Idel-Ural” (Tataria) have joined.
      Thule-Sarmatia was created as an East European counterpart of Thule-Seminar. Thule-Sarmatia is however closely associated with Thule-Seminar (Germany), StahlHelm (East Germany), Cultural Thule (Spain), Comunita Politica di Avanguardia (Italia) and Ateney (Russia).

      In the beginning the group also was guided by the Euroasian Movement, but then separated from it.

      Thule-Sarmatia publishes the newsletters and the magazine MesoEurasia (mostly written in Russian).

      In 2006 at group the Institute of the strategic analysis of narratives systems has been created. ISASN

  2. Kemblys:

    ‘pastebėjimui’
    ‘sarmatistai’ neturi ideologų ir jiems neįdomios jų daromos klaidos – veikla baigsis, kai baigsis pinigėliai :-]
    ‘kažkas’ bando sukelti bangą ant durniaus :-]

  3. Kodėl:

    neužsiimat šeimos, bendruomenės, valstybės darna, darbu ir mokesčių mokėjimu čia ir dabar vietoj šio kliedesio?
    Valstybė nyksta akyse. Kam įdomu kas iš kur atkeliavo prieš 2 tūkst metų jei po 100 Lietuvos nebebus.
    Nusipirkite DNR mėginį genographic project ir nusiūskite. Gausite atsakymą kad visi mes iš Afrikos.

  4. Viktoras:

    Politikuojančiam kemlbiui aktualu prastumti savo sarmatų teorija – atseit, mes esam slavai ir nedriskim priestaraut. Sarmatas kemblys “remiasi” psiaudomokslininku citronu – tas taip pat iš kavos tirščių buria apie sarmatiją teigdamas, kad sarmatija yra susijusi su “matymu” ir “motina”. Tokios rūšies būrėjai lengvai gali “įžiurėti”, kad žodis “išmatos” taip pat yra susijjęs su “matymu” ir “motina”, o prezidentas Smetona – su smetona (griteine). Jų teiginiuose minimum faktų ir analizės, maksimum – politikavimo ir agresijos.

  5. Artūras Gotautas:

    Kaip buvom įvardinti ar pavadinti senovėje yra tik interpretacijų lygyje..Šiai dienai mes esam lietuviai,o šalis Lietuva.Bet kai mūsų šaknys kildinamos neva iš Prūsijos,tai tikrai nėra taip.Jau 6 mėnesius Kaliningrado sritį tyrinėjam ir visi keliai veda link Ukrainos pusės.Akivaizdžiai tai įrodo mūsų Piliakalniai,kuriu datavimas prasideda nuo 3000 metų senumo.Seniausias Piliakalnis rastas šiai dienai yra Ukrainos terorijoje netoli Azovo jūros jam nustatyta apytiksliai 11-13 tūkst.metu.Daug jų yra ten apie 9-11 tūkst.metų senumo,kaip ir Baltarusijos srityje,Lietuvos teritorijoje seniausi 5-9 tūkst.Kaliningrado srityje tik >3600 metų senumo Piliakalniai.Fiksuojami tik tie Pilialalkniai kuriu paskirtis buvo dvasinio/kūniško pasisėmimo vieta ir dangaus “stebyklos”.Ne tyrinėjam tų Piliakalnių ar Alkakalnių kuriu paskirtis buvo gynybinė,nes jie be galo sudarkyti “viduje”.Tad kai iškeliama Prūsija kaip bendrų protėvių žemė,kaip jų prakaitas čia pralietas ir remtis tik kelių tūkstančių istorija kuria surašė tie patys “katalikai” tai yra konkretus užsimerkimas.Taip Prūsai mūsų bendri protėviai,bet kodėl mums nebebendri protėviai kurie bendrai pylė Piliakalnius nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros???Kodėl mes remiamės aprašyta “Romuva” 521 metu,ten vėlgi aprašė mus “priešai”.Tokiu pat centrų atrandama Baltarusijoje,Ukrainoje tik jie nėra aprašyti,o tiesiog atkasami šiai dienai ir randami unikalus aukurai..Neturim mes skaldytis į dalis,turim jungtis į visumą,kurti darną,gyventi darnoje.Istorija tai “mokslas” kuris žiniomis pasipyldo kas minute,tai ne matematika kurioje sukurta formule tinka kelis šimtus metu,technologijos tobulėja ir jų dėka visi tyrimai aiškėja,taip ir Archeologijoje ar Geologijoje viskas tik tobulėja.Kas buvo ištirta 5 kart anksčiau ir nustatyta vienaip,dabar tyrimų metu nustatoma visai kita.Neesu aš geras straipsnių rašytojas ir nelabai sugebėčiau tai padaryti,bet tikrai daug domiuosi mūsų praeitimi/ateitimi ir dirbu tėvynės labui,tad manau laikas parodys visas tiesas kiek šiai dienai galime surinkti ir sudėti į vieną vietą.Sėkmės visiems;))

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    Aivaras- tiesiog asmenybės jėga, jis turi savitumą nesitaikstant prie-tarp kitų, ar būti darnoje su…pvz.krikščionimis. Vien tai gerbtina.

  7. Jei vienintelis įrankis, kurį turi, yra plaktukas, viskas aplinkui pradeda atrodyti kaip vinis.

  8. pakantus:

    Esame laisvi ir tokiais norime būti ir valdymą kokį norime tokį pasirenkame; o jei kas išdrįs mūsų kalbą, mūsų įstatymus ir papročius išplėšti ir mus vergais savo padaryti, tą mes pirmiau, kaip tikri skitų, sarmatų (gerulių) palikuonys, savo kantrybe įveiksime ir suveržę jį patį grandinėmis, po kojomis paminsime arba pelenuose tėvynės užsirausime

    P.S. Niekas nėra toks beviltiškas vergas, kaip tas kuris tiki kad yra laisvas.

    http://versita.metapress.com/content/74641m3327m24772/fulltext.pdf

  9. pakantus:

    Alka.lt gal gali atsakyti už tokius, švelniai sakant, nevykusius istoriko žodžius, jei jau jam suteikė erdvę kelių metų senumo asmeniniam nepasitenkinimui, dėl savo netoliaregiškumo:

    “Be kita ko, rado Klaudijaus Ptolemėjaus II a. žemėlapį, pagal kurį ir pats nubraižė Sarmatijos ribas”

    Perfrazuojant patarlę gaunasi “mokynys nuo mokytojo netoli nurieda”

    http://versita.metapress.com/content/74641m3327m24772/fulltext.pdf

  10. Labai įdomus čia nurodytas pseudoistorinio Romualdo Girkaus ir Viktoro Lukoševičiaus straipsnio spausdinimo VGTU žurnale “Geodezija ir kartografija” faktas. Visiškų kliedesių spausdinimas nedaro garbės nei tam žurnalui, nei universitetui. Tai, kad šis žurnalas ir universitetas niekaip nesusijęs su istorijos studijomis, negali būti pasiteisinimas, nes straipsnyje trūksta elementarios logikos. Didžiąją turinio dalį sudaro primityvokas žinių apie daugiausia atsitiktinius po ranka pasipainiojusius žemėlapius, kuriuose vaizduojama Sarmatija, konspektas. Vos devyni autorių akiratin patekę žemėlapiai apžvelgiami chaotiškai, nesurikiuoti net chronologine tvarka, nors tai buvo visai nesunku padaryti, į vieną krūvą suversti ir antikiniai žemėlapiai, ir naujųjų amžių žemėlapiai (įtakoti Ptolemėjaus publikacijų), ir XVIII-XX a. pr. istorikų veikalus iliustruojantys žemėlapiai. Visame tame jovale aptariami tokie žemėlapiai tokia tvarka:
    1. Klaudijo Ptolemajo žemėlapis, II a.
    2. Bernardo Wapowskio žemėlapis, apie 1517-1526 m.
    3. Romos imperijos žemėlapis iš 1907 m. „Antikinės ir klasikinės geografijos“ atlaso.
    4. Peutingerio lentelės, III a.
    5. Sebastiano Münsterio žemėlapiai, 1544, 1578 m.
    6. Johano Honterio žemėlapis, 1530 m.
    7. Christofo Kelerio žemėlapis, 1705 m.
    8. Edwardo Wellso žemėlapis, 1700 m.
    9. Jovan Rajic Europinės ir Azijinės Sarmatijų žemėlapis, 1794 m.

    Ir staiga iš viso to padaroma tokia išvada: “Teritorijoje, kurią dabar užima Lietuva, Latvija, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, dalis Rusijos, – istoriniu laikotarpiu nuo I iki XII a. buvo europinė ir azijinė Sarmatijos.” Kuo čia dėtas XII amžius, apie kurį iki pat išvadų formulavimo nebuvo jokios kalbos, galėtų pasakyti nebent ekstrasensai. Straipsnis yra puiki iliustracija posakio, kad popierius viską iškenčia.

  11. Tomai, gal gali plačiau paaiškinti kas tai yra:
    a) “pseudoistorinis”
    b) “kliedesys”
    c) “ekstrasensai”
    ?

  12. a) http://en.wikipedia.org/wiki/Pseudohistory
    b) “Kliedesiai – tai neatitinkančios tikrovės, liguistos mintys, samprotavimai, kurie užvaldo pacientą, stipriai įtakoja jo gyvenimą. Šie samprotavimai, sprendimai neatitinka tikrovės, tačiau pacientas labai jais tiki, nepaisydamas faktų, įrodančių šių minčių klaidingumą.” http://www.sos03.lt/Ligos/Psichikos/Kliedesiai
    c) http://en.wikipedia.org/wiki/Extrasensory_perception

  13. “Pseudoistorijos” apibrėžimas:
    Nekritiškai priimamas mitas arba žinia neturinti istorinio pagrindo.
    Akivaizdu, jog tai darbas turintis grynai politinį, religinį arba ideologinį tikslą.

    Įrodymai (faktai) patvirtinantis, jog tai pseudoistorija:
    Priimami tik įsiteikiantys arba ignoruojami įteiginėjamai tiesai priešingi įrodymai;
    Nėra pateikiama istorinių-archeologinių šaltinių patvirtinančių teiginius.

    Tomai, dabar keli klausimai:
    1. Kada atsirado terminas „Baltas“?
    2. Koks terminas buvo vartojamas iki jo? Arba kaip vietiniai to krašto gyventojai save patys įvardino?
    3. Kur radosi Sarmatija pagal I – XVIIa. dokumentus Žemės rutulyje?
    4. Ar tie žemėlapiai yra istoriniai dokumentai?
    5. Kokia Lietuvos gyventojų genetinė sudėtis?

    p.s. Psichoziniai sutrikimai kai matai ko nėra tikrovėje 😉

    Akivaizdu, kai ką visuomet ištinka psichoziniai sutrikimai vien pamačius žodį “Sarmatija” ;))
    Tačiau galite būti ramus, ūminis psichozinis sutrikimas praeina dienų ar net valandų bėgyje. Jei ne reikėtų susirūpinti ir kreiptis pas gydytoją.

  14. Vilmantas Rutkauskas:

    Įdomu, su kokiais žemėlapiais krikščionys į Lietuvą ėjo.

  15. Tomui ir kitiems:) dar M.Gandhi sake: ..even if you stand in the minority of one,truth is
    still the truth….
    o Bonapartas pridure: There are but two powers in the world, the sword and the mind. In the long run the sword is always beaten by the mind.”

    noriu pasakyti, didziausia musu beda,mes pamirsom savo protevius,mes nebetesiam proteviu pradetu darbu. pestis reikia protui,o proteviai gyvena musu sirdyse.
    kuryba vyksta dalyvaujant sirdziai,o protui reikia faktu nuleistu is virsaus.
    asmeniskai renkuosi sirdi:) ir tai nesustabdoma,tiesiog laiko klausimas kuomet sirdziu bus daugiau nei proto:))

    • Jonas Vaiškūnas:

      Ką reiškia “pestis protui”? Gal “e” su “i” supainiojai?

      • Daugminas:

        panašu, kad daugelį jūsų čia pasisakančių pažįstu. Man jūs visi,- tiek Aivaras, Jonas, Tomas, Vladas ir kiti esate nuostabūs. Būkite žavingi vienas kitam.
        Kam tas pyktis ir nesutarimas? Kas jums nepatinka, – ar žodžiai baltas, sarmatas, gudas yra kam nors nemieli? ar ne miela kas po jais slypi ar kokie suvokimai vienam ar kitam asmeniui kyla?
        Jei rimtai, tai tiek Jono, tiek Aivaro, Tiek Tomo pasakymuose tikriausiai yra nuklydimų, tačiau net ir šie nuklydimai yra vertinti, nes per nuklydimus į atradimus.
        Netapkite kažkokiais angažuotais, besilaikantys tik savo savo klišių. Jūsų mintys pagelbėja kitiems susivokti ir jūsų pagelbėjate susivokti vienas kitam.
        Belieka jums suvokti, kad jūs dar tik pakeliui į tikrąjį žinojimą.
        Šviesos ir meilės jums linkiu artėjančio saulėgryžos proga.

  16. Vilmantai,jie ejo grobti ,o grobti eini tik i turtingas zemes ir pas turtingus zmones.o mums veliau pateikiama,kad musu proteviai buvo skurdziai…

  17. Valdas:

    … paklausiau lenko kaip jis supranta gyvenimo būdo vardą (būdvardį) sarmata.
    Kukliai gyvenantis, atsakė jis (svetimšalis) man.
    Labai taiklus apibūdinimas (santykinis įvardinimas) taikių mūsų (baltų) genčių (gausybės), besidžiaugiančiųjų savo žemėje savo (darbo) vaisiais. Europos agresyvių ir plėšikaujančiųjų imperijų kontekste.

    Ar galėjo mus ir mūsų gentis kitaip vadinti (vienu žodžiu) to meto svetimšaliai (braižantys žemėlapius)?
    Baltas popierinis lapas (iš)kenčia juodus pasitaškymus raidėmis.

  18. jurgis:

    Kažkaip tai apmaudu, kad tiek Jūs Aivarai, tiek Jūs Tomai, taip aršiai vienas su kitu pešatės pamiršdami esmę: išsiaiškinti kaip ten viskas buvo ištikrųjų, nes ta dabartinė istorijos versija mano manymu tik bumbliauską tenkina. Vadinate čia vienas kitą “pseudomokslais” ir kitais moksliniais keiksmažodžiais. Šalin asmeniškumus, tikslas mūsų visų tas pats…

    • O iš tikrųjų buvo taip:
      1. iš pradžių visi, ir atėję į Europą, ir į juos įsilieję čia jau gyvenę kalbėjo viena kalba – buvo indoeuropiečiai;
      2. didėjant gyventojų skaičiui geometrine progresija, nebetelpantys ieškojo naujų gyvenamųjų plotų, susidurdavo su kitomis kalbinėmis grupėmis, dėl ko jų kalbos keitėsi – tolo nuo pagrindo (ar kamieno);
      3. prie kamieno liekantys tokiu būdu vis mažėjo, jų teritorijos tapo kartais salelėmis bepasikeitusiųjų jūrose, iš vis išnykdavo – irgi pasikeisdavo;
      4. prie pagrindo liko, nežymiai, palyginti, įtakoti tik baltai, todėl jiems giminingų grupelių pėdsakų – didesnių ar mažesnių – galime rasti visame indoeuropiečių areale iki pat Indijos.

      • Papildau 4 punktą:
        apie tai daug žinių yra suteikęs Č.Gedgaudas, kurio žinių, kaip J.Statkutės, Lietuvos “istorikai”, besimokinę iš sovietinių vadovėlių sovietinės (t.y. lietuvių senovės istorijos nepripažinimo) “istorijos”, nepripažino ir negali pripažinti, nes jiems dar plaukti ir plaukti iki Č.Gedgaudo ir J.Statkutės (nekeliu jos teorijos, kad lietuviai – gudai, nes tai tik teorija ir niekas daugiau, bet jos šaltiniai tikrai yra vertingi) žinių.

  19. Vilmantas Rutkauskas:

    Žodis ”krikščionis” man visada nuskamba kaip keiksmažodis, turintis okupanto priedermę.Be to- šiandienai įsitvirtinęs ir net tapęs importinės kultūros ”paveldu” .Beresnevičius rašė:”Būdama pagonių imperija, Lietuva pademonstravo neįtikėtinas galias ir atsparumą krikščionybei…”.Tačiau, tai tik BUVO. Aivaro pasaulėjauta labai įdomi būtent ir šia tema. Aplamai jis- įžvalgų žmogus.

    • Antanina:

      Visi gerai žinome graikiško žodžio PAGANI prasmę – juodadarbis. Tad būdami lietuviais, gal pagaliau pradėkime kalbėti ir rašyti lietuviškai. PAPIEŽ-iai – lietuviškai – šv.Tėvai (POPAI – slaviškai, PAPA – itališkai) tai atklaidintas lenkų krikštytojų žodelis, taip pat nevartotinas lietuviams. O dėl KRIKŠČIONIŠKOS religijos, kuri buvusi pirmiausia iš visų, ir dorovingenė už visas kitas , vėliau sukurtas, tai apipjaustytųjų judėjų sukurtą KATOLIKSŲ religją taip ir reikėtų vadinti, o neteisingai sulyginti su KRIKŠČIONIŠKĄJA. Ir judėjai ir Katoliksai savo įstatymuose skelbė, kad “pirmiausiai reikia sunaikinti visus KRIKŠČIONIS, o su PAGANIs- bus lengva pavergti” (Lietuvos Katalikų bažnyčios klierikų vadovėlis, 1970 m)

      • Klystate – romėnuose tas žodis rodė kaimietį, suprask – atsilikėlį.
        O krikščionybė pas mus atėjo kaip užkariavimas, kaip liaudies durninimas, nes senovės lietuviai jokiais dievais netikėjo – nebuvo durniai.
        Ir tuomet buvo tradicijos, kaip dabar lietuvius laiko krikščionimis, nes laidoja, pvz., pagal krikščioniškas tradicijas, tik nei vienas nepasigilina, kad laikosi tų tradicijų tik todėl, kad nėra kitokių.
        Beje, tarybmečiu kartais laidodavo be krikščionybės išmįslų ir rezultatas buvo tas pats – palaidodavo, o ir parazitams neduodavo peno.
        Taigi ir senovėje buvo išmįslų, kuriais parazituojantys ( ar valdantieji) bandė paveikti žmones, bet lietuviai viską ėmė savo rankomis ir savo įrankiais – ginklu, dėl ko ir rezultatai, palyginti su šiandiena, buvo daug kartų geresni.

  20. pakantus:

    Vakar minėjome Simono Daukanto 146-asias mirimo metines, deja Alka.lt nepaskaitė, kad tai reikšmingas įvikis. Tikriausiai solidarizuodamasi su A.Bumbliausku ir jo mokiniu T.Baranausku … Pasitarime prezidentūroje dėl patriotinio ir tautinio ugdymo A. Bumblauskas eilinį kartą pareiškė nepasitenkinimą S. Daukanto – A. Šapokos istoriografine tradicija, ragino atsikratyti senosios Lietuvos istorijos sampratos (ugdžiusios Tėvynės meilę). V. Landsbergis jam atkirto: „Tai, apie ką kalba A. Bumblauskas, yra karikatūra. Kad būtų juokinga . Bet istorikui juokdario vaidmuo netinka. Net laukiniai gerbia savo protėvius.”

    http://www.sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/722-a-bumblausko-polonofilines-melodijos

  21. Gaudautas:

    Siūlau viešai rykštėmis nuplakti bumbliauskį katedros aikštėje ir ištremti jį vatikanan su NON-GRATA štampu. Telaižo jis tenais subinę “romkai-papiežui”. Kiek žalos jis čia mums visiems pridarė pradedant VEKS pinigų plovimu baigiant gabių ir žingeidžių berniukų sąmonės klaidinimu-“tvirkinimu”. Ryškiausias pavyzdys tam – Tomukas Baranauskų. Ons gi doru ir kilniu žmogumi galejo tapti jei nebūtų bumbliauskio&Co tvirkintas….

  22. Nei aš tapau Bumblausko mokiniu, nei Bumblauskas – mano mokiniu, nors kažkada mes abu vienas kitą bandėme šio to išmokyti…

  23. duonius:

    Na Tomas bandė pašiepti Aivarą, bet ne tik, kad nesugebėjo to padaryti, bet net nesugebėjo profesionaliai kontrargumentuoti. Aivaras pateikė savo įžvalgas su tam tikrais argumentais, Tomas gi pats ėmė ir nusprendė jog Ptolemėjus buvo neišprusęs ir sudarinėdamas žemėlapius bei aprašydamas sarmatų gentis nieko doro nežinojo apie tuos kraštus. Iš kur tokie duomenys? Ar čia pačio sugalvoti? Keletas juokingiausių citatų: “Komentuodamas visa tai, aš paaiškinau”, kodėl manai, kad žinai teisingai ir kuo remiesi? “Sarmatija – tai ne etninis ar politinis darinys, o geografinė sąvoka” iš kur imti duomenys ir kaip jas gali Tomai pagrįsti? Kitas dalykas, pagal ką ta geografinė sąvoka atsirado? “Negausi informacija apie šį regioną” iš kur tokios žinios, kad ta informacija buvo negausi? Vyko karai, karinė žvalgyba, prekyba ir manai niekas nieko nežinojo? “Miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai (aisčiai, galindai, sūduviai) sarmatams nepriklausė” iš kur šitokios žinios? Bent jau Ptolemėjus rašė, kad priklausė, ir genčių pavadinimus žinojo, ir upių, ir net miestų. Bet Tomas geriau žino apie Ptolemėjaus žinias ir išsilavinimą.

  24. Barbora:

    Buvau tą vakarą Teatro salėje ir pritariu Duoniui,Tomas neturėjo argumentų.

  25. Petras:

    Ačiū už įdomius komentarus,kada mes Jus išvysime savo TV ekranuose ar negana neidomiam vekso pinigų plovejui putotis ekrane ???????

  26. Do you know Themelis Cuiper’s SocialGarden Business events : internet business & smo:? He is recommending your blog post – so you must be doing an awesome job.

  27. Titnagas:

    Lalalalallblala kam is Israelio (hebr. zodis reiskia KOVA SU DIEVU) imti pavyzdi ir pasivadinti savo sali SARMATA gal imkim ir pasivadinkim sinonimu to seno zodzio t.y. GEDA ar dar geriau kokia PRIVATIZACIJA. Kabalistas sis “ekspertas” jaukia jaunu zmoniu protus su savo isvedziojimais ir seja ksenofobines nuotaikas

  28. Skaitytojas:

    Siūlyčiau bendradarbiauti Tomui B. su Aivaru L. Nes galėtumėte vienas kitą papildyti. O šis str. atrodo labiau jausminis. Norėjosi daugiau įrodymų, o ne lektoriaus asmeniniu savybiu kritikavima. Siūlau neeikvoti energijos, o užsiimti mokslu :).

  29. neziniukas:

    Si “rasliava” vercia manyti ,kad jos autorius mano, kad tik jis vienas moka naudotis “Google”. Siulau autoriui paskaityti siu dienu Lenkijos mokslininku isvadas apie Sarmatija, jeigu senesni saltiniai neveza. Manau daznam yra tipiska juoktis is kitu , patiems atrodant kur kas juokingiau uz kitus… “Zmona tryptelejo , “pukis” po sluota skant…. 😉 “. Manau “Saules” atveju buvo lygiai tas pats, nors yra apstu rasytiniu saltiniu, kurie liudija, kad Saules (Soule) musio vieta yra Bauskes apylinkese, Alt- und Neu- Rahden. Zinoma – besisaipydamas ir berinkdamas metalo lauza laukuose, gali dar ne tiek prastumti, kada rimti istorikai miega “letargo miegu”, o publika labiau tiki i viena taska ziurincio juokeliais , nei istoriniais faktais… Pasiskaitymui:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: