Akmuo užantėj (0)

www.alkas.lt iš dienraščio „Lietuva“, 1928, sausio 5 d., Nr. 4 (2682). 

Vienas lenkų laikraštininkus, atpasakodamas
savo pasikalbėjimą su lietuviu laikraštininku,
vaizduoja jį maždaug tokiu įdomių dialogu:
– Lenkija yra didžiausias Lietuvos
priešas,  – pasakęs lietuvis. Lenkas dėl
to sakos neapsakomai nustebęs.
– Kol jūs neatiduosite mums Vilniaus, –
pridūręs lietuvis.
– Tačiau tikiuos, sutiksi tamsta, kad
Lenkija ir Lietuva turės kada sueiti į
Gerus santykius?
– Kodėl ne, sueisim, kai atiduosit
Vilnių ir nesikėsinsit prieš mųsu nepriklausomybę.
– Bet kas gi prieš Lietuvos nepriklausomybę
kėsinasi? Pripažįstam ją ir norim
su Lietuva sugyventi geriausiais
santykiais.
– Tai jūs, lenkai, manot, kad mes
jūsų pareiškimams tikim? Neturim jums
didelio pasitikėjimo. Sulaužėt Suvalkų
sutartį, todėl galim prileisti, kad sulaužysit
ir kiekvieną kita. Geri yra tie jūsų taikos
pasiūlymai: pagrobėt mums sostinę,
o dabar siūlot taiką, kas yra, vis tiek,
kaip jei kas pagrobtų mano bute gražiausią
kambarį ir paskui siūlytu susitaikyti…

Iš tolesnio dialogo matyt, kad duotojo
žodžio sulaužymą lenkų laikraštininkas
praleido negirdom pro ausis, lyg jo
visai niekas nebūtų priminęs, arba jis
būtą toks menkas daiktas, kad. apie jį
ir užsiminti neverta. 

„Dz. Wil.“ redaktorius p. Obstas,
darydamas pereitų metų Lenkijos gyvenimo
apžvalgą ir prisiminęs bylą su Lietuva
sako:
„Kąs liečia Lietuvos bylą, tai tas dalykas,
iš pradžių tam tikros mūsų spaudos
dalies be galo išreklamuotas ir visos
visuomenės sutiktas su nuoširdžiu džiaugsmu
– vėliau, pagrindingiau apgalvojus,
pasirodė šiek tiek kitokioj šviesoj.

„Ar tikrai laimėjom? Voldemaras
pareiškė, kad jis neketinąs su Lenkija
kariauti – bet apie tai mes senai žinojom
ir Voldemaro patikrinimai mums
buvo mažiausiai reikalingi. Mums rūpėjo
ir teberūpi kai kas daug svarbiau,
būtent, sudaryti su mūsų kaimyne normalius
santykius. Ta prasme Voldemaras
nepareiškė mums jokių patikrinimu,
atvirkščiai, kaip galima spęsti iš pasikalbėjimo,
atspausdinto mūsų laikrašty,
Lietuvos vyriausybė absoliučiai nėra
savo nusistatymo pakeitusi ir normalių
santykių nustatymą laiko pareinamu
nuo Vilniaus atidavimo…” 

Į tą sąlygą, tarp kitko, p. Obstas atsako:
„Pamėginkit, girdi Vilnių atsiimti!
Ne tik Kaunas, bet ir Berlynas ir Maskva
tepamėgina paliesti nors pėdą Lenkijos
žemių.. ir t.t.” Žinoma, iš p. Obsto
kitokio tono nėra ko tikėtis, jis dėl
savo Žodžių nėra atsakingas, bet vargas
pareina nuo to, kad beveik tokiu pat tonu
ar bent tokia prasme ligšiol kalbėjo
su Lietuva visa lenkų spauda ir atsakingi
valstybės vyrai. 

Tad ir matom: lenkams nūnaj pasidarė
reikalingi normalūs santykiai su Lietuva,
tad jie ėmė mums kalbėti apie
Lietuvos nepriklausomybės gerbimą ir
apie geriausius su ja santykius, apie brolystes
ir kitas tolygias materijas. Visa
tai gal ir būtų labai malonu ir gražu,
jei lietuvių santykiuose su lenkais, be
viso kita, nestovėtų Vilniaus klausimas
ir ypatingai nebūt lietuviuose taip gyvas
anas fatališkas jausmas, kuri lietuvių
laikraštininkas atvirai yra lenkui
pasakęs, nurodydamas tam jausmui ir
priežastis: po Suvalkų sutarties sulaužymo
mes lenkais nepasitikim ir to visai
neslepiam. Lenkai į tai užmerkia akis
ir tik bekartoja savo pasakas apie santykius
ir panašius dalykus. Panašu į
užburtą ratą, iš kur nematyt išeities. 

Ir čia padėjimas pasidaro ypatingai
keistas, jei mes atkreipsim akį dar į kai
kuriuos paskutinių dienų reiškinius. Rodos,
karo padėjimas tarp Lietuvos ir
Lenkijos atšauktas, lenkai pareiškė norį
su mumis karščiausios taikos, o… savo
tebedaro, kaip darę. 

Štai iš anapus demarklinios imta
skleisti Lietuvoj agitacinių lapelių pavadintų:
„Kas yra Lenkijoj, o kas Lietuvoj”.
Girdi, Lenkija turinti visokių
turtu – rūdos, cinko, druskos, naftos,
anglies, o Lietuva – nič nieko. Vienintelis
Lietuvos turtas – miškai, bet ir tie
esą „žydams ir vokiečiams parduoti”, o
Lenkiją turi dar labai „didelias miškas
neparduotas” (originalo, kalba) ir t. t.
panašios nesąmonės. 

Ką ta nešvari agitacija reiškia? Ar ji
neparodo paslėpto lenkų vedamųjų sluoksnių
noro tuo ar kitu būdu palenkti
Lietuvos liaudies simpatijas Lenkijos
pusėn, kas be abejojimu gali būti palaikyta
agitacija už Lietuvos inkorporavimą
Lenkijon? 

Tai kur čia tas taip plačiai lenkų
reklamuojamas Lietuvos nepriklausomybės
gerbimas ir noras sugyventi su
ja kuo geriausiais santykiais?

Leidinio aprašas:  Lietuva: visuomenės ir politikos dienraštis
Kiti rengėjai  Dailidė, Pranas (1888-1965)
Leidėjas  Kaunas : [s.n.], 1919-1928 (Kaunas : Valstybės sp.) 
Identifikatoriai  UDK 3(474.5)(054)
ISSN 1822-6418
ISBN ISSN 1822-6418
Šaltinis: www.epaveldas.lt
Skaityti originalą virtualioje bibliotekoje Epaveldas:
http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=PG_S_37496_2
Kategorijos: Prieškario skaitiniai, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *