A.Mamontovas: Mes iki šiol esame pagonys (75)

Andrius Mamontovas, 2008 m. Foto: http://lt.wikipedia.org

Andrius Mamontovas, 2008 m. Foto: http://lt.wikipedia.org

 „…Pastaruoju metu aš jaučiu didelį susidomėjimą senuoju Lietuvos tikėjimu, apie kurį mes praktiškai nieko nežinome, nes prieš šešis šimtus metų, kai tuometinė Lietuvos valdžia pasikrikštijo – nepaisant to, kad dar gerus šimtą metų tauta stengėsi išlaikyti senąją, baltišką, pagonišką tradiciją – nuo tada senoji, tikroji, mūsų prigimtinė kultūra, susijusi su šia žeme, iš niekur neatnešta, patyrė kone genocidą: ji buvo metodiškai naikinama. Buvo naikinamos šventos vietos, naikinamos žinios, perduodamos iš lūpų į lūpas, jei kas ir būdavo užrašoma – tik ant medžių, kurie irgi neišliko.  

Mano manymu, didžiausia vertybė būtų surankioti mūsų senosios, tikrosios kultūros šipulius. Mes šiuo metu iki galo nesame atradę savo identiteto. Bandome sakyti, kad esame Europos šalis ir panašiai. Bet kiekviena Europos šalis turi savo seną kultūrą, senas tradicijas ir, tiesą sakant, pačios įdomiausios šalys pasaulyje yra būtent tos, kurios išsaugojo savo senąsias tradicijas, tiek tikėjimą, tiek kultūrą. Tad šioje vietoje mūsų kultūra patyrė didžiulį disbalansą, pakliuvusi į Vatikano įtaką.  

Sakyčiau, vertybė – tai ta senoji kultūra, o vienas ryškiausių jos dalykų, ačiū dievui, atėjęs iki šių laikų, yra sutartinės. Tai unikalus žanras, antro tokio nėra visame pasaulyje, jis keistas, jis ne visuomet suprantamas, tačiau tai – mūsų paveldas, tai, per ką su mumis kalba mūsų protėviai, perduoda kažkokią žinią. Nesenai pasirodė puiki knyga apie senąjį lietuvių tikėjimą, papročius, istoriją – bandyta surankioti tai, ką įmanoma.  

Man vertybė – senoji, tikroji Lietuvos kultūra ir senasis tikėjimas. Jis mus labiausiai ir riša prie šitos žemės, kurioje mes gyvename. Mes esame lietuviai, esame stipriai priklausomi nuo gamtos, susiję su ja. Man atrodo, prarasdami ryšį su gamta ir jos ženklais, per kuriuos mes bendraudavome su aukštesne sąmone, su dievais, mes prarandame ryšį ir patys su savimi. Jokiu būdu nejaučiu priešiškumo katalikybei – laikas bėga, kai kurie dalykai keičiasi, reikia priimti tai, kas ateina ir paleisti tai, kas išeina.  

Bet mane visuomet džiugina matyti žmones, kurie visuomet stengiasi kažkaip saugoti tą pagonišką kultūrą. Gal tai kartais atrodo naiviai, archajiškai ar net galbūt kai kam juokingai, bet man tai – vertybė.  

Šaltiniai labai riboti, jų nėra daug, tad tiksliai žinoti neįmanoma. Bet kažkuria prasme manau, kad tai galima tiesiog jausti. Kartais net nebūtina apie tai skaityti, gali tiesiog jausti, koks yra tavo santykis su aplinka. Tuos šešis šimtus metų mes labai stengėmės tapti katalikais, bet manau, kad iki šiol esame pagonys ir nereikia to gėdytis ar ignoruoti. Esame paskutiniai pagonys šiame žemyne. Jei tai sustiprintume, išgrynintume tą senąją kultūrą, ir Europai taptume šimtąkart įdomesni. Juk ir mums įdomu keliauti į, tarkime, Azijos šalis, kur budizmas turi tris tūkstančius metų nenutrauktos tradicijos – yra be galo įdomu susipažinti su tokia kultūra, pažinti jos patirtį. Manau, mes pasauliui būtume daug įdomesni pasauliui su savo kultūra.  

Aš jaučiu, kad žmonėse po truputį atsiranda noras savam identitetui. Durys į Europą atviros, kai mes ten nuvažiuojame ir bandome būti panašūs į juos, mums nelabai pavyksta. Be to, tokie mes nesame labai įdomūs. Kam gali būti įdomus žmogus, kuris stengiasi būti panašus į tave? Niekam. Žmogus įdomus tada, kai yra savitas. Dėl to mes niekuomet netapsime nei anglais, nei prancūzais, nei vokiečiais, nors daug kas ir bando taip daryti – nuvažiavę į Londoną bando šnekėti tenykščiu akcentu, elgtis taip, tarsi jie yra iš ten. Bet, visų pirma, jie niekuomet ten nebus priimti – išvykęs svetur tu niekada netapsi vietinis, kad ir kaip gerai perprastum kalbą, papročius ar apsirengimo stilių, tu visvien būsi svečias. Dėl to, man atrodo, laikui bėgant mes imsime galvoti, koks yra mūsų identitetas, koks yra mūsų veidas, kokia – tikroji spalva. Manau, kad visi atsakymai – senajame tikėjime ir senojoje kultūroje.“  

Parengta pagal:
http://respublikosvertybes.lt

Kategorijos: Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , , , .

75 komentarai

  1. Tomas:

    Teisingas požiūris. Kiekvienam vertėtų pagalvoti. Kiek kartų užplūsta noras tariamai pabėgti iš šito skurdo liūno, bet tiesa, anapus savo kasdienybės sienų nieko nėra daugiau. Ko gero apgauna aklas tikėjimas “laimės žiburiu” kuris yra virtualus, mūsų pasamonės kūrybos vaisius. Išvykę užjūrin vėlgi jaučiame, kad kažko netekome širdyje, kad kažko ilgimės, kad esame nesuprasti vietinių, dažnai ir žeminami, tuomet pabunda vėl tėvynės gaida ir viltis, kad grįžę mes būsim stipresni. Kiek dar ilgai galima save apgaudinėt, ar ne laikas susiimt ir pagalvot kaip su mažu gėriu išsiverst jau sukurtų ryšių aplinkoj užuot skynus kelią užjūrio brūzgynuos…

  2. Jonas Vaiškūnas:

    Taip, emigruojama ne tik svaresnių pinigų į airijas ir britanijas, bet ir į Indiją – Saibabos materealizuotų žiedų, smilkalų, krišnuistų rūbų ir jogų fizkultūros paslapčių parsivežti.

  3. Agne1615:

    “Taip, emigruojama ne tik svaresnių pinigų į airijas ir britanijas, bet ir į Indiją – Saibabos materealizuotų žiedų, smilkalų, krišnuistų rūbų ir jogų fizkultūros paslapčių parsivežti.” – parašė gerb. Jonas Vaiškūnas.

    Gerbiamas Jonai, kadangi laikau Jus apsišvietusiu žmogumi, ne kokiu provincialu, primenu (ir Jūs tai, nė kiek neabejoju, puikiai pats žinote), kad:

    jei ne Indija, ko gera, net ir Lietuvos pagonybės nebūtų buvę, kadangi labai seniai tas indoarijų tikėjimas buvo bendras, valstybė viena, vadinama Bharata Varša (liet. Brolių arba Bendra šalis) – net ir mūsų Visatos valdovas (beje, irgi keturgalvis) buvo vadinamas faktiškai taip pat – sanskr. BRAHMA, o sen.lietuvių k. – BARMA;

    ką ir kalbėti apie tokius lietuviškai-indiškus Aukščiausiojo Viešpaties vardus, kaip: Pradžiapatis, Išvaras, Sotvaras, Višnus, Krišius – Krišna (nuo žodžio “krsna” – “kurti”, t.y., Kūrėjas), apie pusdievių vardus, pvz., Ašvinai (dangaus dvyniai, eržilai, kasdien vežimu atgabenantys mums Saulę, pasak kosmogoninių mitų; puikiai žinote, kad arklio pavadinimo lietuviškas sinonimas – ašvienis), Agnis ( ugnies dievybė; liet – ugnis, agnė; beje, apie tokias pat indų ir lietuvių ugnies garbinimo apeigas Jūs, gerb.Jonai, irgi puikiai žinote; indiškai jos vadinamos agni-hotra, Indraja – Indra; Laima- Lakšmė, Šyva – šyvas (nes šis dievas – rudais plaukais), Šyvos atitikmuo mūsuose – mūsų Perkūnas, beje irgi rudaplaukis ir rudabarzdis ir su trišakiu rankoje (žaibu) kaip ir Šyva; ir t.t. ir pan., vardinti galima visus atitikimus BE GALO;

    vienas Aukščiausiojo vardų – Govinda arba Gopala(ganantis karves, besirūpinantis karvėmis). Puikiai žinote, neabejoju, kad go- karvės baltiškam pavadinimui priskieriamas skiemuo, pvz., latvių gotina – karvė, liet.k, – “ganyti, ginti, gavėnia, gonė ir pan. Beje, puikiai žinote, kad tiek Indijoje, tiek Lietuvoje karvės nuo seno gerbiamos (kalbu apie laikotarpį iki skerdyklų eros ir visuotinės mėsėdystės), įrodymas – mūsų pasakose: motina po mirties pavirsta karve, kad saugotų savo vaikus. Karvė lietuviui – motinos (maitintojos, piendavėlės, globėjos) įvaizdis. Tik Indijoje ir Lietuvoje karvės pavasarį prieš vedant į ganyklas (t.y.gonę; o Govinda, karvių globėjau…) puošiamos gėlių girliandomis;

    Himalajuose yra kaimelis Baltistanas. Jame kaip nekaltybės simbolis gerbiamos rūtos, yra žirgeliai vir6 stogo, tie patys “lietuviški” ornamentai, labai panašūs tautiniai rūbai ir net kanklės bei lumzdeliai. Pasidomėkite…

    Indiją ir Lietuvą globoja tas pats – Vėžio žvaigždynas;

    naujausi lingvistiniai tyrimai rodo, kad sen.indų kalba sanskritas – ko gero, būsianti dirbtinai, šventraščių tekstams sudarytas sen. baltų ir dravidų kalbų mišinys;
    manoma, kad baltai atnešė Vedas (nuo žodžio “vesti”, “mokyti” į Indiją (be galo senai, vos ne ledynmečiu, kai traukėsi šiltuosna kraštuosna); kita teorija sako, kad Vedas ir jų religines nuostatas po Kurukšetros mūšio paskleidė dab.Europos teritorijoje išeiviai iš Indijos, beje, raštuose sakoma, kad jie jautėsi “grįžę į savo gimtinę”;

    Rasos šventė – Rasa-lila (vasarvydžio nakties) apeiginis šokis Indijoje;

    dievas – deva; deivė – devaki;

    nėra artimesnės savo sandara kalbos lietuvių kalbai kaip sanskritas. Gal manote kitaip???;

    Ardžuna- Arūnas;

    Ir t.t., ir pan., – vardinti galima be galo.

    Simboliai – svastika, žirgeliai ant trobos; spiralės, specifiniai Saulės kryžiai, rankšluosčių raštai – viskas bendra.

    Taip kad, gerb. Jonai, Indijon vykstame apčiuopti, pajusti to, kas mums buvo kažkada visiems bendra. Nes į tą milžinišįką šalį nebuvo įsiveržę kryžeiviai ir ugnimi, nuodais, apgaule neišdegino protėvių atminties ir žinių,jos neokupavo, nesiurbė, degtine protų neužpilinėjo carai, daug kas iįliko. Žinoma, kaip ir dera, nusidažę dravidišku vietos koloritu.

    Taigi nedrumskite tautiečiams sielos, bendraukime su Indija ir atraskime visa kur save. Dar Dakotos indėnų gentimis, beje, patarčiau susidomėti.

    Ir mūsų mielam Andriui Mamontovui nepudruokite (atsiprašau už hipišką stilių, bet verčiau tiesiai nei kreivai) smegenų, nes galbūt ir Indija jam padėjo ir padeda atrasti būtent savo tautos šaknis.

    Nes kas TIKRA – viskas BENDRA, esame išties broliai. ne kokie rasistai – broliškumo jausmo tikrai nematuojame šviesesne ar tamsesne odos spalva.

    TAT TVAM ASI (sanskritu), o lietuviškai – TAI TU ESI, Jonai.
    Sėkmės.
    Vienykimės. Pažinkime vienas kitą. Padėkime vienas kitam atrasti SAVE.

    Su meile, OM, – Agnė 1615

  4. Jonas Vaiškūnas:

    Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad VAŽIUOJAME į INDIJĄ ir grįžtame – indų jogais, saibabų mokiniais o ne savimi. Aš taip pat myliu Indija, o dar labiau Amerikos indenus, tačiau su plunksnų karūnomis nustojau vaikščioti 6 klasėje. Kai iš Indijos grįžusio Audriaus Beinoriaus paklausiau koks jo pagrindinis atsivežtas įspūdis, jis atsakė:
    – Jonai lietuvių tauta žūstą…
    Štai apie ką aš. Važiuokime į Indiją supraskime tai ką suprato Audrius ir grįžkime atkurti savo tradicijų o ne rytietiškų mokymų propogavimo.

  5. Agne, bendrų sąsajų galima daug ir su bet kuo rasti, tai nuostabu. Nuostabu kad Vedos (Srimad Bhagavatam ir Mahabharata) kalba apie mūsų kraštus. Tačiau čia kalba eina apie lietuvio identiteto svarbumą. Nesuvokus ir nepriėmus širdimi savo šaknų – Tat Tavm Asi ir liks tik tuščiais žodžiais. Aš nesakau, galima pasiimti gerų dalykų iš kitų kultūrų, bet supraskim, jos turi vertę tik tuomet, jei stiprina meilę mūsų tėvynei, mūsų Tautai. Lietuvaičiai mėgindami susitapatinti su indais ar tibetiečiais – praranda Tautiškumą ir savitą Tikrumą. Jie tampa nei lietuviais nei indais, kažkuom per vidurį.

  6. Jonas Vaiškūnas:

    Sutinku su Edmundu. Nėra skirtumo kuo tampi užuot buvęs savimi – rusu, lenku ar indu vis vien tai kelias į nutautėjimą.

  7. Rita:

    Na, ženklų, kurie gyvuoja šimtais ir tūkstančiais metų, aplink mus apstu – tai rodo svarbų dalyką – energija, kuri juos sukūrė, taip pat gyva, nes mes juos atpažįstame – širdimi, ne protu – iš proto srities daugelis dalykų per šešis šimtus metų pašalinta, taigi intelektualai vadinamosios pagoniškosios kultūros reliktų rimtai nevertina, nes jie perėmę atneštines mąstymo paradigmas, atveriančias tolimus – gal per tolimus? – horizintus. Betgi rezultatas apgailėtinas – tokios ekvilibristikos nealiepia nei širdis, nei žemė, žmonės Lietuvoje liūdni ir pikti.

    • Ina:

      manau, kad reikėtų atsargiau su apibendrinimais.Energija -gyva, taip.Taip, kaip ir tai, kas nematoma protu – matoma širdimi.Intelektualai rimtai vertina pagoniškąją kultūra, ar tai, kas žinoma jiems.Ir ne tik, jie labai prisideda prie prie pagoniškosios kultūros išsaugojimo. Imkim kaip paprastus pavyzdžius – tarptautinį Gyvosios archeologijos festivalį Kernavėje ar festivalį Mėnuo Juodaragis!Štai energija, asketiška, neįkyri, tikra ir anaiptol nenaivi…
      Kartą ten pabuvęs neišvengiamai būsi kitoks.O ar žinote tikrąsias žodžių “pagonis”, “valstietis” reikšmes/…

  8. Jonas Vaiškūnas:

    Rita, patikslink ką turi omenyje? Įdomi mintis.

  9. zinturis:

    Esam sarmatų-skitų ainiai, kam ieškoti savasties Indijoje ar kitose žemėse. Stenkitės pajausti tai, ką turime savyje, o ne dirbtinai sekti kažkieno pramintais takais. Ar jus manot, kad Indijoje yra viskas išlikę nepakitusiai? Ten maišėsi įvairios kultūros, tradcijos ir patirtys. Atraskime savasias savo gimtinėje, o kas prarastas galima susikurti kitaip, svarbu, kad tai būtų sava. Manau lietuvių papročiai irgi keitėsi bėgant tūkstantmečiams.

  10. Zinturi, kiekvienas turi savo kelia ir kiekvienas turi ismokti atskirti tikra nuo netikro. Vieniemas susilietimas su Indijos ar Tibeto dvasine kultura atskleidė Tikraji Zinojima. Kitiems gal but ir gilinimasis i Lietuviu praeities istorija (tokiu dar nesutikau). Dvasines nedualiumo tradicijos Lietuvoje gal but jau ir neber. Pasakysit kam to reikia? Patikekit manim, yra lietuvoje zmoniu samoningai ir pasamoningai siekianciu patirti nedualia visaapjungiancia Esati. Pagoniu tikejimas nedatempia iki to, tenka dairytis svetur.

    Tai kad esame sarmatu palikuonys, dar nereiskia jog esame sarmatai. Gal kartais Indijos joginai yra sarmatlyvesni uz lietuvaicius besipesancius del poziurio i tam tikrus abejotinus istornius faktus.

  11. Agne1615:

    Dėl Sarmatijos – rimti istorikai labai abejoja mūsų kilmės “samatiškąja hipoteze”. Deja, gali būti ir atviškščiai – ne mes iš sarmatų, o sarmatai – iš mūsų arba dar tiksliau – mes ir sarmatai buvome vienos indoarijų rasės dalis… Sarmatizmas, deja, toks pat neįrodytas kaip ir kažkada skelbta lietuvių kilmė iš lotynų ir pan.

    O dėl Indijos – ko gi jos taip bijoti?..
    Sakyčiau, tos Vedos – nuostabios, vargu, ar rasime didesnę, humaniškesnę išmintį Žemėje.

    Kaip manote?
    Visi faktai kol kas rodo į mūsų ir Indijos kosmologinės sampratos bendrumą, ne priešingai.

    Pagarba Gamtai, visoms gyvoms būtybėms,augalams ir gyvūnams, ahimsa (neprievarta), etinės normos, paagrba visiems tikėjimams (išskyrus smurtinius ir despotiškus), – argi tai nebaltiška?

    Saulės ir Ugnies, Vėjo ir Oro, Vandens pagerbimas – argi tai ne baltiška?

    Dėl šaknų “lietuviškųjų” – jei nesiremsime pasaulio istorijos, etnokultūros, simbolių, kalbos, ženklų duomenimis, tai, broliai lietuviai, “kybosime ore” ir patikėkite, tik sufabrikuosime “naująją pagonybę” – dar vieną virtualaios tikrovės tik jo pripažinėjų sąmonėje egzistuojantį egregorą.

    Na ir šiaip… Buda – “busti, nubudęs”. kažkaip baltiškai sakmba, ar ne?
    Aš čia nepropaguoju induizmo, tik sakau, jog ką nors gaivinant būtina bendradarbiauti, domėtis ir pamiršti nelemtąją frazę – “To negali būti, nes to negali būti”. ta frazė – peilis bet kokiai mokslinei ir kt. tiesai.

  12. Agne1615:

    ” Jonas Vaiškūnas rašo:
    “Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad VAŽIUOJAME į INDIJĄ ir grįžtame – indų jogais, saibabų mokiniais o ne savimi. Aš taip pat myliu Indija, o dar labiau Amerikos indenus, tačiau su plunksnų karūnomis nustojau vaikščioti 6 klasėje. Kai iš Indijos grįžusio Audriaus Beinoriaus paklausiau koks jo pagrindinis atsivežtas įspūdis, jis atsakė:
    – Jonai lietuvių tauta žūstą…
    Štai apie ką aš. Važiuokime į Indiją supraskime tai ką suprato Audrius ir grįžkime atkurti savo tradicijų o ne rytietiškų mokymų propogavimo.”

    Gerb. Jonai, ar tik nesate šiek tiek rasistinių pažiūrų?
    Vaikščioti plunksnų karūnomis pasipuošus nebūtina – tereikia pasigilinti į Dakotos indėnų Žemės ir Daungaus filosofiją, tad atsiras pagarba šiai tautai. (Beje, jie dabar pradeda kovą dėl atsiskyrimo nuo JAV. Šaunūs, ar ne?). Tai netgi labai baltiškai pagoniška pagarbos Gamtai, gyvasčiai filosofija. Jie net gyvūno nenužudo be būtino reikalo, prieš tai neatsiprašę jo sielos, net medelio be reikalo nenukerta, nes tiki, kad ir jis turi sielą bei asmenybę. Sakysit, ne pagoniška?

    Ir visai nebūtina tapti indėnais. tiesiog reikia pasidomėti ta bendra, pagarbos verta filosofija.

    Satja Sai Babos garbinti tikrai nebūtina (man,labai atsiprašau “satjasaibabistų”, šis įdomus asmuo irgi ne autoritetas, t.y. tai jokiu būdu ne mano mokytojas, yra kitų). Satja Sai Baba visai neatspindi tikrojo transcendentinės Indijos pasaulėjautos veido, yra tikrų, vedinių mokyklų.

    Dėl gerb. Audriaus Beinoriaus (kurį pažįstu asmeniškai) posakio grįžus iš Indijos ‘Jonai, man gaila mūsų lietuvių, tauta žūsta”, manau, jis turėjo omenyje štai ką: ” Jonai, Indijoje žmonės atlieka savo tikėjimo ritualus, jie gyvena pagal savo tikėjimą, jie laimingesni, harmoningesni, o mes???” jis teisus – savižudžių, emigrantų tauta daromės. Na, bet reikės dar jo paties paklausti.

    Ieškoti to, ką iš mūsų kryžeiviai ir masonai atėmė Vedose – tikrai ne nuodėmė. Antraip mes prarasime Aukštąją mūsų religijos išmintį, kosmologinę, ir patikėsim, kad pagonys – tai provincialūs tipai, užsiimantys būrimais iš vištų vidurių ir pan., ką mums daugel amžių ir bando pripiršti visokie ten lenkų beigi vokiečių istorikai.

    Ne, Jonai, mūsų religija apėmė labai aukštas sritis – nuo pat pasaulio pradžios – kaip ir indų ar Šiaurės Amerikos indėnų. LABAI AUKŠTAS.

    Sėkmės ieškant, nepasiduokit provincializmui, rasizmui ir egocentrizmui.
    Gerbkite lietuvių kalbą, sanskritą ir viso pasaulio Dangaus ir Žemės religijas.
    Pagarbiai, – Agnė1615.
    OM ( iš kurio ir kilo “Amen” arba “omuo”).

  13. inv:

    idomiai jus cia visi “komentuojate” 🙂 vien zo kai toks zmogus kai Mamontovas paskelbia besiglaudziantis prie tikruju musu saknu, reikia tik is to gera reklama pagonims padaryt is to: visa karta zmoniu isiklausytu i tai 🙂

  14. Vyciokas:

    Šiaip gal ir geras požiūris, bet ne visai tikslus. Apie baltų religiją žinome labai daug, todėl kad krikščionybė pradėjo skverbtis ne prieš 600 metų, o tik 16-17 a. su Jėzuitų krikšto misijomis, iki tol valstiečiai buvo visiški pagonys. Parapijų tinklas susiformavo tik XIX a., tačiau mitologija ir ritualai niekur nedirbo, autoritetas Norbertas Vėlius yra pasakęs, jog mes išsaugojome tai, ką kitos tautos jau seniai prarado, ir į pasaulinį mitologijos kontekstą įjungę savo gyvosios tradicijos duomenis galime pakeisti visos indoeuropiečių kultūros vertinimą.

  15. Vyciokas:

    *mitologija ir ritualai niekur nedingo

  16. oira:

    Ech tas kabinimasis į savo aptvarą. Su ta lt pagonybe tai čia gaunasi kaip toj sakmėj apie numirėlį vyrą, moteriškė verkė verkė, kol neprišaukė savo mirusio vyro, bet kaip ten bebūtų grįžo tik pamėklė ir teko imtis moteriškei burtų kad išgrūst numirėlį atgal anapilin. Taip ir su ta pagonybe, kelk kiek nori iš numirusių, bet tebus tik pamėklė, viso labo gyvo dalyko šešėlis.

    Galų gale ir ta aliuzija į emigraciją. Kaip ten bebūtų, bėgantys gelbsti savo genus, nes užsidarius su kelių tūkstančių žmonių genofondu pasekmės kaip ir aiškios. Gal čia ir esama to matriarchato atgimimo, kai meilės emigrantės praktiškai vien moterys, nes vyrai nebeatlieka savo dalies tautos išlikime ir nebesugeba pavogti svetimų šalių nuotakų (vėlgi, aliuzija į papročius).

  17. Jonas Vaiškūnas:

    Oirai. Kalbos apie lietuviškos dvasios mirtį pernelyg perdėtos. Aš anaiptol nesijaučiu jokiu lavonu. O jei kam nors atrodau – prisikėlusiuoju, tai tegul dreba iš baimės, kad manėsi nužūdęs.

    • oira:

      Na kam drebėt, šermukšniu per kinkas ir viso gero. 😉

      Bet esmė manau ne ta, aš daugiau apie tai, kad na labai paviršutiniška tokia Mamontovo versijos pagonybė – surinkim, sukataloguokim, darykim pagal sarašiuką, apsirengę bulvių maišais ir vis grežiodamiesi per petį į metus x. Čia vėlgi kaip toj pasakoj, jei jau bėgi nuo milžino (tarkim krikščionybės), nesigrežiok per petį atgal, žiūrėk į priekį.

      Manau kad kol nebus vidinio supratimo iki tokio lygmens kad nebereikėtų vilktis tų bulvių maišų ir “rekonstruoti”, tai tebus tik viso labo nostalgija, bet ne tikėjimas. O vat aplink aukurą stovėt su paskutiniu mados klyksmu kaip ir neišeina, kas tai ne taip, argi ne?

  18. Jonas Vaiškūnas:

    Agne,manęs nereikia agituoti dėl Indijos ir indėnų, – tai mano etnologijos ABC kurią aš išėjau dar pirmuose Universiteto kursuose. Pabuvojęs pas brolius indėnus ir indus – rįžau į tėvų žemę visiems laikams atrasti Žemynos ir Perkūno galių, nelikau klūpoti prie budos pėdų, neatvežiau jų savo broliams artojams nors jie ir prisnūdę. Kiekvienam savo. Tebūnie Darna.

  19. Agne1615:

    Jonas Vaiškūnas
    2010 10 18 at 22:30 · Reply

    “Agne,manęs nereikia agituoti dėl Indijos ir indėnų, – tai mano etnologijos ABC kurią aš išėjau dar pirmuose Universiteto kursuose. Pabuvojęs pas brolius indėnus ir indus – rįžau į tėvų žemę visiems laikams atrasti Žemynos ir Perkūno galių, nelikau klūpoti prie budos pėdų, neatvežiau jų savo broliams artojams nors jie ir prisnūdę. Kiekvienam savo. Tebūnie Darna.”

    Gerbiamas Jonai, patikėkit, neagituoju. Tiesiog Jums, kaip mokslininkui, primenu, kad mes, lietuviai nesame kokia atskira tauta, o esame Pasaulio medžio dalis, kurią maitina Medis ir kuri maitina Medį. Turime domėtis viskuo ieškoti, atrasti, patvirtinti. sustiprinti. kad funkcionuotume Dangaus ir Žemės erdvėje darniai, visi kartu.

    Dėl mano brangiųjų Dakotos indėnų, tai turbūt žinote, kad jie – vietos genčių ir vikingų, kurie daug anksčiau už gerbiamą Kolumbą pasiekė Šiaurės Amerikos krantus, palikuonys? Atsiprašau, kad klausiu, net neabejoju, kad žinote.

    Žinoma, net jei būtų ir kitaip,net jei mūsų “dieviškosios” baltosios rasės kraujo ir nebūtų Dakotos genčių kūne bei dvasioje, nuo to šiai tautai mano pagarba nesumažėtų. Na, vien dėl to, kad vis prisimenu mūsų Herkaus Manto sukilimą ir kovą prieš vokietinimą, svetimšalių kultūrą ir primestą religiją…

    Tai tiek, nepriimkite asmeniškai.

    Meilė ir Taika – Agnė 1615

  20. Jonas Vaiškūnas:

    Agne, nereikalinga diskusija. Niekas čia nelkalba apie pagarbą arba nepagarbą kokiai nors tautai ar tikėjimui.

  21. Eirimas:

    Jonas tiesiog neturi babkių kelionei į Indiją. Ir dėl to tox piktas. Indija Lietuvai niekaip nepakenkė ir nepakenks. Tiesiog mums nepavyko sukurti ištisos civilizacijos Baltų kultūros pamatu. O indams tai pavyko. Mums yra ko pasimokyti iš indų – kad ir tos pačios pagarbos Ugniai, Žemei, Moterei, savo dievams ir deivėms.
    Man Indija padėjo žymiai giliau suprasti būtent savo kultūrą. O jeigu pas kažką indofobija – ką padarysi. Žmonės įvairūs – savo patirtimi, požiūriais etc.

  22. Jonas Vaiškūnas:

    O kas ginčijasi dėl Indijos šventumo? Aš, pavyzdžiui, mūsų baltiška kultūra pradėjau domėtis tik dėka domėjimosi Indijos dvasinėmis tradicijomis. Tad jūs čia diskutuokite ne apie mane ir ne apie tariamą mano pyktį kurio aš nejaučiu o apie esmes. O man tik nepriimtini perkrikštai popiežesni už popiežius.

  23. Vaižgantė:

    Jonai, ar žinai, kad Lietuvoje yra Budos šventakis?

  24. Dalia:

    Neturėtum Jonai pamiršti, kad diskusija prasidėjo būtent nuo tavo minties:
    “Taip, emigruojama ne tik svaresnių pinigų į airijas ir britanijas, bet ir į Indiją – Saibabos materealizuotų žiedų, smilkalų, krišnuistų rūbų ir jogų fizkultūros paslapčių parsivežti,”
    O ji iš esmės ir pikta, ir provinciali, ir demonstruoja ribotą suvokimą. Atleisk, Jonai, nenoriu užgauti, bet, kai šūvis netaiklus, kulka grįžta rikošetu. Man iš tiesų gaila, kad, dirbdamas gerą darbą, taip nelemtai pasimauni ant savo paties atstatytų iečių, ant savo propagandos. Laukčiau ne “perkrikštų popiežesnių už popiežius” puldinėjimo (juk jų krikštas – jų sąžinės reikalas ir jų sielos kelias), o tavo paties apmąstymų ir įžvalgų.

  25. Jonas Vaiškūnas:

    Dalia – aš NEMĖGSTU popiežesnių už popiežių perkrikštų, Saibabos materealizuotų žiedų, smilkalų, krišnuistų rūbų ir lietuviškos jogų fizkultūros, bet aš gerbiu brolius krikščionis,tikrus žiedus ir tikrus Indijos jogus. Tikiuosi, kad alkas.lt vieta kur galima būti atviriems.

  26. Jonas Vaiškūnas:

    Vaižgante, kur tai yra?

  27. Dalia:

    O kaip tu atskiri tikrus nuo netikrų?

  28. Jonas Vaiškūnas:

    Tikri Indai – Indijoje, tikri krikščionys – netiki reinkarnacija ir ne tik vaikšto į bažnyčią…

  29. Kęstas:

    Nežinau, nei kas yra “tikri indai”, nei kas yra “tikri krikščionys”, nei kas yra “tikri lietuviai”.
    Bet puikiai žinau, kad visi, turi tai ką vadinam dvasia ir tai nėra nei indiška, nei krikščioniška, nei lietuviška, o visiems bendra. O paklodės tempimas ant savęs rodo, kad diskutuojantys dar nesuvokė tikrosios žodžių TAT TVAM ASI – TAI TU ESI
    prasmės.
    Su pagarba visiems
    Kęstas

  30. Ričardas:

    Pritariu Kęstui , kad per daug save tapatiname su tautybe ,
    ir bandom įrodyti kuo esam geresni už kitus, tačiau neieškom tikrųjų savo šaknų , dvasingumo … taip netoli ir iki nacionalizmo
    Ir visgi labai svarbu su kuo save tapatinam ar tik su šiuo laikinu kūnu ,
    ar su istorine praeitim ir tėvų senelių , prosenelių seka ir patirtimi , bei ateinančiomis kartomis mūsų vaikais ir vaikų vaikais ???
    Ką jiems paliksim ???

    Materializmas , kaip parodė patirtis yra pražūtis visai žmonijai …..
    Mes matome kur link eina žmonija valdoma gobšuolių , kurių tikslas –
    bet kokia kaina sukaupti kapitalą ir juo daryti dar didensius pinigus ,
    neatsižvelgiant net į tai kad kažkam daroma nebepataisoma skriauda turiu omenyje Žemę , jos gyvūnus, augalus, žmones…
    Taip išnyko indėnų gentys , jotvingių ,prūsų sūduvių ir kitos tautos , dabar naikinamas Tibetas , Čečėnija , Afganistanas, ta pati Rusija…

    Todėl grįžimas prie savo šaknų ir dvasingumo , tikėjimo bei žmogiškumo atstatymas yra aktualus kaip niekada.
    Kaip Baltų šalys buvo siena nuo kryžiuočių agresijos daugeliui valstybių , taip dabar jos gali tapti jungiamaja grandimi
    tarp Rytų ir Vakarų …
    tarp Dvasingumo ir materializmo
    tarp kultūros ir mokslo
    tarp tiesos ir melo…..

    Ar mes dar kažko verti ??? Ar mes galim tuo būti ???
    Ar mums yra tik vienas kelias kaip Pilėnų gyventojams – susideginti šitoje pragariškoje materializmo ugnyje , kad būtumėme pastebėti ir taip perspėtumėme kitus likusius …

  31. Arturas:

    … cha, cha, cha…

    sypsokites!

  32. Lli:

    Labai teisingi A.Mamontovo zodziai:”laikas bėga, kai kurie dalykai keičiasi, reikia priimti tai, kas ateina ir paleisti tai, kas išeina.” Butent !Butent del sios priezasties,mano manymu,senieji Lietuvos valdovai pakrikstijo savo sali.Atejo laikas dievus pakeisti Dievu,savoka,kuri yra daug sunkiau suprantama,negu isivaizdavimas Peruno,dundancio geleziniais ratais per dangaus skliauta.Tad butu juokinga grizti atgal nuo vienatinio Dievo prie viso ju burio.Uztat atejo laikas vel “priimti ,kas ateina ir paleisti tai ,kas iseina”.Iszeina senasis graikiszkas – lotyniszkas krikscionybes supratimas,jo vieton ateina isisamoninimas to,kad visi mes turime siela-Tverejo dalele ir esame absoliucioj vienybej su viskuo,ka Tevas musu sukure.Vienybej su kiekvienu vabaleliu,kurio nereikia tycia uzminti,vienybej su saule ir jura,kurioms reikia kaip sesem uz ju suteikta grozi ir siluma padekoti,vienybej su kiekvienu medziu ir zveriu,kuriuos kaip brolius gera pasveikinti…Ir uz vis maziausiai reikia stengtis buti idomiam kitiems.Visi mes broliai ir seserys ir visi mes link to paties kelio ivairiais keleliais sukam,tad jau verciau bukim mylintys ir atidus tiek” saviems”,tiek “svetimiems”.

  33. Bitė:

    Jonas Vaiškūnas
    2010 10 19 at 18:38 · Reply

    “Dalia – aš NEMĖGSTU popiežesnių už popiežių perkrikštų , Saibabos materealizuotų žiedų, smilkalų, krišnuistų rūbų ir lietuviškos jogų fizkultūros, bet aš gerbiu brolius krikščionis,tikrus žiedus ir tikrus Indijos jogus. Tikiuosi, kad alkas.lt vieta kur galima būti atviriems.”

    Gerbiamas Jonai,
    esate kiek piktokas kitų tikėjimų atžvilgiu. Tarsi koks kalavijuotis – inkvizitorius -egzorcistas, o tai tikro baltų pagonies (ar bent siekiančio tokiu būti)jokiu būdu nepuošia.

    Silpnesnių nervų žmones tai gali netgi atkratyti nuo pagonybės ir priversti sutikti su kryžiuočių-okupantų tvirtinimais, esą “…pagonys – žiaurūs fanatiški stabmeldžiai, be gailesčio žudantys ir kraugeriškiems dievams aukojantys kito tikėjimo žmones; jiems terūpi alus, gašlūs pasilinksminimai ir gėrybių pasisavinimas jėga, jų tikėjimui prieštaraujančius jie niekina, tremia, paverčia vergais… Jų laukinės dainos primena vilkų staugimą, drabužiai – žvėrių apdarus, o būstai – purvinus guolius meškų, kurias jie laiko savo pramotėmis.” Ir t.t. (iš lenkiškos kilmės metraščių). Na, toks mūsų baltų apibūdinimas ar Jums neprimena to, ką netiesiogiai pasakėte apie Agnės 1615 gerbiamus indėnus bei indus?

    Kiek suprantu, ponia (ar panelė) Agnė nesiūlo Jums tapti perkrikštu, tik rekomenduoja, ieškant savo tautos istorinių ir religinių šaknų, pasidomėti viso pasaulio humaniškiausių religijų istoriniu ir prasminiu kontekstu – gal ką bendro, svarbaus, tikro atrasite (bent jau Indijoje – tikrai atrasite), taip įsigilinsite, sutvirtėsite, šį bei tą gal sužinosite ir apie savos religijos istoriją. Juk tai svarbu, ar ne?

    Dėl krišnaistų – kiek teko pažinoti, tai labai puikūs, dvasingi, patikimi žmonės. Tvirtos šeimos,padorumas, darbštumas, aukštasis išsilavinimas. ir – jokio alkoholio, cigarečių ir pan. Labai intelektualūs, viskuo besidomintys, gamtą ir Žemę gerbiantys žmonės. Ir atrodo puikiai, nes užsiiminėja amžinuoju indoarijų “sportu” – vediškąja hatha-jogos sistema. Puiku, kad šita sveikos gyvensenos ir harmonijos sistema populiarėja visame pasaulyje, visuose sluoksniuose – bus daugiau sveikų, grakščių, jaunatviškų ir optimistiškų žmonių, kurie retai serga, yra kūrybingi, darbingi, pareigingi. Žinote, norėčiau, kad mano sūnus taip gyventų. Kad visas Lietuvos jaunimas ne alaus šventes švęstų (netgi Kernavėj), “žoleles” rūkytų, pseudopagonimis apsimetę, merginas -sugyventines keistų ir pilvukus “lietuviškus” ant kiaulės lašinių augintų, o bent porą kartų per mėnesį aplankytų jogos centrą.

    Manau, kad senovės baltai TIKRAI turėjo savo sveikatinimo sistemą, kurią sunaikino kryžiuočiai. Manau, kad jie smerkė girtavimą. Manau, kad aukščiausieji žyniai tikrai nepasigerdavo ir, ko gera, nevartojo užmuštų gyvūnų mėsos (visokie ten Lasickiai ir kiti tendencingi “metraštininkai” man nėra autoritetas). Manau, kad lietuvių sveikatinimo sistema buvo labai artima jogai (žodis “joga” – tai liet. “jėga”, “jungtis”), Ajurvedai, tik dėstyta lietuviškais terminais. Pagonis – blaivus, sveikas, etiškas žmogus. Nes sveikas, gražus, energingas, pozityvus žmogus gali daugiau bėdos kožnam režimui pridaryti, negu apsmurgęs, energijos neturintis, pretenzingas “intelektualas”…

    Ar galite “Alko” skaitytojui pasiūlyti pagoniškąsias etines, moralines, šeimos, sveikatinimo, mitybos ir gyvensenos, ekologijos normas? Būtent tai dabar Lietuvai svarbiausia – segame,degraduojame, nykstame. Labai reikėtų tokios rubrikos.

    Ką tai reiškia – “popiežesnių už popiežių perkrikštų”? Apie kokius popiežius ir perkrikštus čia kalbate? Kam naudoti tokią pseudokrikščionišką terminiją? Pagalvokite apie tai.

    Pridursiu, kad nors esu tikrų tikriausia lietuvė, man labai patinka smilkalai. Ir indų rūbai – nors jais nesirengiu, bet man gražu. Ir mantros, ragos, indų dainos, nors pati priklausau etnografiniam lietuvių dainų ansambliui. ir labai mėgstu kartkartėmis pasiskaityti poeto Sigito Gedos (juk jis buvo tikras lietuvis, ar ne?) puikiai išverstą “Bhagavadgytą”. Tokia baltiška pasaulėjauta ten…

    Džiaugiuosi, kad mano sūnus apsilankė Indijoje, pabendravo su Vilniaus krišnaistais – metė gerti ir rūkyti, baigė mokslus ir dar labiau domisi lietuviškąja ikikrikščioniška religija.

    Jonai, yra senas geras posakis – “Kartu su nešvariu vandeniu iš dubens neišpilkite ir ten besimaudančio vaiko.” Jūs darote Lietuvai reikalingą darbą, todėl pagalvokite apie tai.

    Klestėk, mielas “Alkai”.

    Gabija (Bitė), baltistikos specialybė, dėstytoja

  34. Visi gyvename toje pačioje Žemėje, vienoje galaktikoje, vienoje Visatoje. Tikėjimų ir kultūrų žemėje daug, bet beveik visos jos kalba apie tą patį – dievai, darnos paieškos, savęs suvokimas kaip Visatos dalies. Man asmeniškai priimtiniausia viską vadinti lietuviškai, naudotis mūsų protėvių išmintimi, nes šią žemę pažystu geriausiai, ją jaučiu. Savam krašte ir sienos padeda.

    Sakoma, blogas paukštis kuris į savo lizdą dergia. Kažin ar labai jau patiktų indams jei lietuviai bandytų indus paversti lietuviškais pagonimis.

  35. Jonas Vaiškūnas:

    Svajone, pasakei mano mintis. Ačiū.

  36. Vaižgantė:

    Jonai, Budos šventakis yra Vilniaus pakraštyje, netoli Pilaitės.

  37. Jonas Vaiškūnas:

    Prašau, paiškink, Vaišgante, kas tai – šaltinis, vietovė, kaimas?

  38. Vaižgantė:

    Jonai, nežinai, kas yra šventakis?

  39. Vaižgantė:

    Nežinantiems parašysiu, kad šventakių pavidalu yra saugoma senolių išmintis. Tai fiziniu regėjimu nematomi takai, kurie sujungia daugybę šventų galios vietų. Jie išsidėstę pačiomis įvairiausiomis formomis, gali netgi priminti žvėrių ar paukščių pavidalus. Kai keliauji šventakiu, bendrauji su įvairiomis Visatos galių jėgomis. Tai yra išminties, sveikatos, laimės takai.

  40. Jonas Vaiškūnas:

    O kas nustatė ir pavadino jį Budos vardu? Tą šventą taką?

  41. Dalia:

    Tikro krikščionio žodžiai (atleisk jau man, kad jie Mertono buvo pasakyti angliškai, mat lietuviškai jis nekalba):
    “The more I am able to affirm others, to say “yes” to them in myself, by discovering them in myself and myself in them, the more real I am. I am fully real if my own heartsays “yes” to everyone.’ Merton
    Jonai, dar teks ir teks mokytis darnos (juk Jūs taip vadinate toleranciją?)

  42. Dalia:

    Daliai: “Tikri Indai – Indijoje, tikri krikščionys – netiki reinkarnacija ir ne tik vaikšto į bažnyčią…”
    Kęstui: “Lietuviai yra netikri indai. Su pagarba visiems.
    Jonas”
    Betrūksta tik dar vieno kategoriško apibrėžimo, kas tie tikri lietuviai?

  43. Vaižgantė:

    Jonai, laukiau šio klausimo. Tu tikriausiai nežinai, kad šalia kiekvienos šventvietės, šalia kiekvieno šventakio yra užrašyti pavadinimai. Kai kas sugeba juos net ir perskaityti :)Bėda ta, kad nei šventakių, nei pavadinimų ranka nepačiupinėsi 🙂
    Mūsų šventvietės nėra sunaikintos. Jos yra, kai kurios veikia, kai kurios šiuo metu atjungtos. Tie, kurie jas kūrė, žinojo, kad bus toks ilgas laiko tarpsnis, kai lietuviai tikės tik tuo, ką regi savo fizinėmis akimis, ką gali pačiupinėti :)Todėl dažnas lietuvis važiuoja į Egiptą piramidžių žiūrėti, nes nežino, kad jų esama ir Lietuvoje, bet va jas pamatyti gali ne kiekvienas.

  44. Išmintingi ir dvasingi žmonės turėtų bendrauti kantriai, be pykčio ir familiarumo. Dauguma šio straipsnio komentatorių verda pykčiu, o tai tikrai labai keista turint minty, kad laiko save labai dvasingais.

  45. Jonas Vaiškūnas:

    Tiesa sakant, aš matyt labai naivus ir gyvenu kitame pasaulyje – nepastebėjau, o juoba, nepajutau pykčio kažkodėl.

  46. Na tai tik parodo, kad esat tikrai kantrus ir išmintingas žmogus Jonai.

  47. Vaižgantė:

    Ir aš nepastebėjau jokio pykčio. Atvirkščiai- skaitydama komentarus sužinojau man naujų ir reikalingų dalykų. Ačiū visiems, čia rašantiems.

  48. Kemblys:

    Taip… neopagonys pasistengė protėvių pasalėžiūrą pateikti kaip ‘tikėjimą’. Tikiu, tikiu. tikiu – tikėk ir tu :-]
    Buvo gentys, kurių žyniai skirtingu laiku skirtingai aiškino gentainiams apie supančią tikrovę taip, kad jie suptastų. Žyniais tikėjo, neabejoju, ir tie aiškinimai sudarė pagrindą tų žmonių pasaulėžiūrai. Jų pasaulėžiūros nuotrupas galime rasti tautosakoje. Tik pagal tautosaką negalime vertinti Žynių akiračio.

  49. Jonas Vaiškūnas:

    G.Beresnevičius:

    “O kadangi šventybė išgyvenama, senoji tradicija gyvuoja, ir jos esmė – potyriuose. Visos pseudoorientalinės, naujosios meditacijos ir kontempliacijos mokyklos bando, perlauždamos europiečio dvasinį stuburą, privesti jį prie jogos, samadhi, satori ir dažniausiai be rezultatų. Lietuviška gi tradicija atgaivinama be pastangų ir atveda į nuosavą ir universalią religinę regą bei pajautą. Į atpažįstamų esmių teritoriją.”

    http://alkas.lt/2010/10/21/g-beresnevicius-apie-senosios-lietuviu-religijos-legitimacijos-galimybe-ii/

  50. Kemblys:

    Jonui Vaiškūnui, turbūt, suprantamiau ten kur daugiau svetimžodžių :-]
    Būtų gerai, jei neopagonys išsiverstų į lietuvių kalbą: tradicija, pseudoorientalinės, meditacijos ir kontempliacijos, jogos, samadhi, satori, rezultatų, universalią, religinę, teritoriją :-] Pabandykite, sužinosite ko G.Beresnevičius net nesitikėjo parašyti.

  51. Kestutis:

    Manau pasakojimas, apie draugo susitikimą su Sai Baba bus į temą. Berods 1993m. su lietuvių grupe nuvykes draugas į Ašramą susitiko su Sai Baba ir gavo taip vadinama “interviu” . Pirmas Baba klausimas buvo: Ko čia atvykai? Draugas atsakė: Norėjau Dievą pamatyt. Baba: Tam, kad pamatytum Dievą, nereikia taip toli važinėt, ieškok Dievo kur gyveni!

  52. Dalia:

    Bet čia ir yra tas gražus paradoksas, kad važiuoti tai reikia, jeigu tiki, kad Dievas kažkur. Jei tiki kad yra ten, tai ir važiuok ten: sužinosi bent kur ieškoti. Graži istorija.

  53. Viktoras:

    Kemblys yra kemblys – jis nesupranta, ką kitas jam sako. Juolab nesupranta pateiktos citatos minties. Kemblys – tuščias ir menkas politikierius – viso labo mechanikas, postringaojantis apie globalaus valdymo teorijas ir kitiems peršantis nebūtus sarmatus. Tai jo žaidimas – tegu sau žaidžia.

  54. Aivaras:

    Man Lietuva idomi vien tik del pagonybes elemento. Nes krikscionybe, ateizma, pinigus ir ect. galiu rasti kitur. Kam man vargti del Europos nesimo i Lietuva, jeigu as ta Europa galiu gauti daug paprasciau – emigraves??? Galbut butent siuo metu tai ir vyksta? Lietuviai, uzuot sunkiai nese Europos Saule i Tevyne tiesiog lengvai emigruoja i tuos Vakarus???
    Beje, del kokios priezasties lietuviai emigruoja i Platu pasauli is tikruju? Ar tik ne del… TIK Amerikietiskos Svajones???
    As neesu krikscionis, nes ten tiek daug vedmainystes ir melo (galiausiai net Europa jos issizadejo, sventai nebetiki Baznycia). As nebenoriu butu ateistu, nes ateizmas – materialistinis. Zvilgcioju i Pagonybe. O kas tai yra???

    Lietuva turi konkreciai ka nors reiksti – ne tik trispalve, himnas, krepsinis ir alus. Lietuva turi buti kazkas daugiau, daug daugiau. Lietuva turi tureti religija (arba ne), kalba, pasauleziura, morale, taisykles, estetika ir pan. Jeigu tai mane pritrauks, jeigu pajusiu, jog tai mane daro grazesniu ir stipresniu zmogumi, tuomet as – lietuvis!

  55. Vidas:

    net jei esame netikintys, pagonybė mums arčiau pagal kraują, juk mūsų protėviai guldė galvas, kovodami prieš krikščionybę… Todėl, kai norim kažkokių apeigų, ar negeriau būtų pagoniškos?

    • Irma:

      O kas pasakė, kad esam netikintys? Kiekvienas tikime savaip ir tą, kuriuo tikime, savaip vadinam. Vienam tai Dievas, kitam Alachas, trečiam tiesiog likimas… Bet juk tai tas pats, tik turi daugybę vardų. Širdyje kiekvienas kažkuo tikime, tik nebūtinai tą tikėjimą visiems parodome.

  56. Janina:

    Kaip džiaugtųsi širdis,kad mokyklose vietoje tikybos pamokų su nupušusiomis katechetėmis ,vaikai būtent būtų mokomi būti santarvėje su gamta,mažais padarėliais,su gėle ir medeliu su pačiu savimi – gal tada neaugtų savižudžių karta-aš visa už pagonybės skleidimą ir aiškinimą , jau besilaukiančios motinos tai turėtų suprasti ir tuo gyventi.

  57. Reiktų paprašyti Andriaus Mamontavo, kad daugiau mūsų senosios tikybos ir baltiškos kultūros ženklų bei garsų įpintų į savo dainas kurias taip mėgsta jaunimas.

  58. mintys:

    Nei Pagonybė, nei Krikščionybė Lietuvos nepadarys turtingos, šviesios ir laimingos. Logika padarys 🙂 Matematikos reikia mokytis, o ne burtais užsiiminėti 🙂

    Nlb. noriu sutikti, kad mes iki šiol esame pagonys. Man atrodo, kad mes esame krikščionys, katalikai. Ir didesni krikščionys už europiečius šiais laikais. Pvz. pažvelkit į Bažnyčios įtaką mūsų valstyubei. Europa tapo sekuliari, o Lietuva liko katalikiška.

    Pagonybė, manau, šiuo metu yra tik sektos, jeigu kalbėsim apie apčiuopiamus dalykus. Tiesa, lietuviams pasimetus dėl savo identiteto, idėja ima sklandyti ore.
    Nyčė, didis filosofas, piktinosi stipriomis Europos tautomis, kad per 1500m. jos nesugebėjo sukurti savo Dievo! “Gėda”, jis sakė. Bet 2011 Economist prognoziu leidinys apie tai užsiminė, kad šiais laikais susiformavo sąlygos tam naujam Dievui atsirasti!

    Krikščionybei turiu antipatijų, nes ji yra slegianti, paprastai sakant. Žmogus turi būti gražus, stiprus, seksualus, švytintis, drąsus ir pan., o krikščionybė, mano nuomonė, tai iš žmogaus atima. Juk ši religija gimė visuominės dugne! Islamas bent jau aristokratiškas, o krikščionybė?

    Bet labiausiai man patinka matematika 🙂 Kas Europą skirtia nuo Azijos? Logika 🙂 Pvz. Europos šerdis, prancūzai, yra tikrai racionali tauta. Racionalesnė už anglus, vokiečius ir slavus. Matemtiką mokanti tauta visuomet bus stipri tauta. Racionalumą reikia integruoti į tautos kraują ir kaulus, manau, į kultūrą! Galbūt tuomet mes pasikeisim į gerą?

  59. Dautartas:

    Pagarba Andriui.

    pradėkim nuo to, jog nustokim savo protėvių tikėjimą vadint pagonybę, nes tai paniekinamas žodis. Turime sukurti gyvuojančią instituciją, aš ne apie Romuviečių judėjimą šneku. Atstatykime šventyklas! Archeologinių šaltinių yra. Atkurkime žynių institucijas ir jų hierarchiją, šaltinių taip pat yra. Te Amžinoji Ugnis vėl dega, dievai sugrįš į mūsų gretas. Naudodamiesi išlikusiais šaltiniais Baltų gentyse, bei lygindami su kitų indoeuropiečių senųjų religijų likučiais, bei kaip sakė A. M. jausdami aplinką, galime vėl viską pastatyt ant kojų.

  60. Vilma:

    As Indijoje nebuvau, bet domiuosi mūsų praeitimi. Nuo vaikystės myliu gamtą, vaikystėje tik miškai galvoje sukosi, tik ten atrasdavau džiaugsmą. Baisu būdavo šaką nulaužti, kažko gyva man viskas rodės. Tik susiformavus asmenybei supratau kodėl to reikia. Kodėl nuvykus į tam tikras vietas aš atsigaunu. Nereikia nuvykti į Indiją, kad atsisuktume į savo praeitį, istoriją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: